Kokteilis

Anądien po Klaipėdą šmirinėjusi Monika ant ugniagesių pastato pamatė gal šūkį, gal kvietimą: "Mes reikalingi iki gaisro!"

Kone penkias minutes moteris stovėjo prie užrašo bandydama "įskirsti", ką jis reiškia.

"Iki gaisro man tikrai tų gaisrininkų nereikia, galiu ir pati, be jų, išgerti bei suvalgyti, ką turiu", – svarstė klaipėdietė.

Anot Monikos, ugniagesiai labiausiai reikalingi tikrai ne iki gaisro, o jo metu, kai reikia išnešti iš namų vertingus daiktus.

Aš geriu už mūsų priešus! Tegul jie turi viską: prabangų namą, antikvarinius baldus, baseiną su mineraliniu vandeniu, kambarius, išklotus persiškais kilimais, japonišką telefoną su programiniu valdymu. Ir tegul jie tuo telefonu skambina tik 112!

Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės metraščiuose pirmą kartą gaisras Vilniuje užregistruotas 1366 m. Akivaizdu, kad jis kilo dėl konflikto tarp pirklių, kurie buvo pasistatę ne vien gyvenamuosius namus, bet ir parduotuvių, viešbučių. Susikivirčiję pirkliai padegė netoli Aušros vartų plačiai tuo metu žinomus Europos pirklių rūmus.

Dažniausia gaisrų kilimo priežastis – žmonių neatsakingumas ir alkoholis.

Dėl laiku neišvalyto dūmtraukio, per mažos traukos ar nevėdinamo oro patalpoje, kurioje yra katilas, žmogus gali apsinuodyti smalkėmis, susidarančiomis degant dujoms ar kitam kurui. Smalkės yra bespalvės, bekvapės, beskonės ir nuodingos. Pastebėti smalkes įmanoma pagal tai, kokia liepsna dega prietaisas. Jei liepsna dega ne melsva, o geltona ar oranžine spalva, gali būti, jog įrenginys veikia netinkamai. Dažnai gęstanti katilo liepsnelė, stipriai aprasoję langai ar aprūkę puodai bei dujinių prietaisų paviršiai taip pat gali perspėti apie smalkių pavojų.

Ugniagesių vadas lėtai ateina pas pavaldinius ir taria:

– Vyručiai, pamažu ruoškitės. Dega inspekcija.

Česka (397 719; tai kaip vadinti tuos piliečius, kurie gesina gaisrus: gaisrininkais ar ugniagesiais?)