Ežys jūsų sode – tai didelė nauda. Spygliuotasis puikiai gaudo peles, minta įvairiais vikšrais, vabzdžiais, suėda įvairias maisto atliekas.

Jei norite, kad ežys būtų sode, kas vakarą pavaišinkite jį vandeniu (jokiu būdu ne pienu), kitokiu maistu. Jis pripras ir ateis kiekvieną vakarą tuo pačiu metu. Taip pat į lėkštelę padėkite avižinių dribsnių, sauso kačių ar šunų maisto.

Ežys su šeima įsikurs šiukšlių, sugrėbtų lapų ar malkų krūvoje, tačiau niekada neneškite šių gyvūnų į namus.

Iš arčiau

Ežio spygliai – tai pakitę plaukai, jų ežiukai turi iki 7 tūkst.

Spyglius pašiaušia ir paguldo du dideli nugaros raumenys, kurie taip pat padeda gyvūnui susisukti į kamuoliuką.

Ežiukai gimsta su mažais, minkštais, baltais spygliukais, kurie pasirodo po 6–12 val. nuo gimimo ir būna labiau panašūs į pasišiaušusius plaukelius nei į spyglius.

Būsima ežio spalva matyti maždaug nuo 9 savaitės.

Nuolatiniai spygliai išdygsta, kai ežiukai sulaukia 12 savaičių. Spyglius ežiai keičia nuolat, nepriklausomai nuo metų laiko.

Tarp priešų – ir žmonės

Ežiai priešų turi nedaug – tik lapės ir barsukai. Pastarieji stipriomis priekinėmis letenomis gali lengvai ištiesti ežius nesusižalodami į spyglius.

Lapės ežių neįveikia, tačiau kartais įridena spygliuočius į vandenį. Ežiams tuomet lieka arba išsitiesti arba paskęsti. Tačiau, būdami geri plaukikai, ežiai pasinaudoja progomis smuktelėti į plyšius tarp uolų arba šmurkštelėti į urvus upių krantuose.

Kai kurios tautos ežius maistui kepa molyje.

Gaila, tačiau šiais laikais daugybė ežių dėl intensyvaus eismo žūsta keliuose. Ypač jie būna nesaugūs, kai pabudę iš žiemos miego leidžiasi ieškoti maisto.

Linksmieji tirščiai

Ežiukas išvyko atostogauti. Bevaikščiodamas pajūriu ant vieno akmens pamatė bebrą. Nustebęs sušuko:

– Oho, kokia undinė!