Įvairias mes sudarėme sąlygas Kalėdų Seniui, kad jis Kūčių naktį galėtų padėti po eglute dovanas. Vieni nerakino durų, kiti laikė pravirus langus, treti išnešė į lauką eglutę, po kuria tikėjosi rasti dovanų.

Gražų pavyzdį, kaip laukti svečio iš tolimosios Šiaurės, parodė maža mergaitė Nerilė, gyvenanti netoli Klaipėdos. Ji iš animacinių filmų ir knygų žino, kad dosnusis senelis į namus atkeliauja ne pro kur nors, o pro kaminą.

Prieš eidama miegoti, mergaitė prie židinio padėjo puodelį su pienu, sausainį, spurgą. Tai – išalkusiam Kalėdų Seneliui. Lėkštėje buvo paliktos ir dvi didelės morkos. Po vieną – kiekvienam elniui.

Ryte Nerilė įsitikino, kad ją tikrai aplankė svečias – pienas buvo išgertas, sausainis ir kitos gėrybės suvalgytos – mėtėsi tik trupiniai. Neįminta mįsle mergaitei liko, kaip pro kaminą į vidų įlindo elniai, nes viena morka buvo visiškai sugraužta (matyt, vienas elnias buvo alkanesnis), o kitos daržovės buvo likę gerokai mažiau nei pusė.

Mergaitei to paaiškinti negalėjo ir tėveliai, kurie taip pat kraipė galvas ieškodami atsakymo į šį klausimą..

Nežino, kodėl valgo

Didžioji dauguma – devyni iš dešimties – mokinių atsako, kodėl reikia valgyti ir gerti. Anot jų tam, kad organizmas nenusilptų ir turėtų energijos, kad gyventų, kad augtų sveiki ir stiprūs. Tačiau kas dešimtas mokinys atsakė, kad nežino, kodėl apskritai reikia valgyti ir gerti.

Akivaizdu, kad daugiausiai vaikų apie mitybą sužinojo iš savo tėvų, bet toli gražu ne visi – tik 6 iš 10. Tai stebina – beveik pusei mokinių tėvai nieko nepasakojo apie mitybą arba atžalos jų tiesiog neišgirdo. Tad svarbus vaidmuo tenka ir mokytojams – pusė vaikų apie mitybą sužinojo iš jų.

Linksmieji tirščiai

Susipykę Kūlverstukas ir Pagrandukas nusprendė pasigalynėti.

– Tik nemušk per ausis! – riktelėjo Kūlverstukas.

– O tu nedaužyk man per galvą! – įsakė Pagrandukas.