Daug "Kokteilio" skaitytojų yra neabejingi nuo senų laikų išlikusiems vėjų malūnams. Kiekvienas išsaugotas, o jei dar sutvarkytas ir prižiūrėtas, pastatas su sparnais tampa to Lietuvos kampelio puošmena. Ir visai nesvarbu, kad malūnai neatlieka savo tikrosios funkcijos – nemala grūdų. Užtenka to, kad jie yra.

Dar vienas gražus pavyzdys "Kokteilį" pasiekė iš Purplių. Mažeikių rajono pakraštyje, prie pat Latvijos sienos esančio kaimo malūnas buvo pasmerktas žūčiai – stovėjo be stogo, lietui lyjant vanduo merkė kiaurai.

Malūno gelbėjimo operacija verta kino filmo scenarijaus.

Medžiotojų būrelio nariai, judėdami pro pastatą, nusprendė užėję į vidų užkąsti. Tuomet ir pamatė, kokia malūno būklė.

Gimus sumanymui įsigyti jį medžiotojų reikmėms, buvo susidurta su pirmąja kliūtimi. Pasirodo, kad malūnas neturi šeimininko. Vargais negalais pavyko surasti malūno statytojo giminaitę. Ji sutiko pastatą parduoti, bet neturėjo jokių jo dokumentų.

Kai vienas entuziastų – Edmundas Rapalas padėjo tuos dokumentus surasti ir atstatyti nuosavybės teisę, moteris už sutartą kainą nebenorėjo parduoti. Malūną teko pirkti už dvigubą kainą, nei iš pradžių suderėta. Nupirkus pastatą, jame buvo atliekama rekonstrukcija. Įpusėjus darbams, entuziastai susidūrė su dar viena kliūtimi – atsirado besidominčiųjų, kas davė leidimą malūną įsigyti, kas leido atlikti rekonstrukciją. Laimė, į visus klausimus buvo atsakyta, ir darbai pabaigti.

Iš istorijos

Purplių malūną 1898 m. pagal iš Latvijos gautus brėžinius pastatė Antanas Racevičius. Jis ne tik iš kaimyninės šalies gavo brėžinius, bet ir parvilko didžiulę pušį, tapusia pagrindine malūno ašimi. Jai pastatyti į vietą reikėjo 25 arklių.

Ne kartą malūne apsistodavo prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Jis, į šį kraštą atvykdavęs medžioti, sakydavęs, kad šiai vietai jaučia ypatingą trauką.