Dviratininkai, o jų būna šimtai, važiuodami iš garsaus istorinio Priekulės miesto Klaipėdos link, sulaukia staigmenos. Negana to, kad dviračių takas, klotas dar caro ir maro laikais, yra itin tragiškos būklės, už maždaug pusės kilometro nuo Priekulės riboženklio jis iš viso baigiasi.

Tuomet dviratininkai turi spręsti galvosūkį, kaip toliau važiuoti į uostamiestį: rizikuoti gyvybe ir vykti keliu, kuriuo juda tūkstančiai automobilių, ar dardėti iki Klaipėdos šunkeliais?

Vasarą, kai į Priekulės apylinkes plūsteli ant dviračių pūpsantys memelenderiai, dažnai šioje vietoje galima išgirsti keiksmus. Neretai tai būna žodis "scheiße".

Juo, kaip žinoma, dažniausiai išreiškiamas nepasitenkinimas.

"Kokteilio" pozicija

Valdininkai, kurie turėtų rūpintis šiuo dviračių taku, tikriausiai neturi dviračių.

Dviratininkams nėra blogo oro?

Atšalus orams, dviračių gatvėse sparčiai mažėja. Tikrieji dviračių entuziastai daužosi į krūtines sakydami, kad vėsus oras ir net krituliai įtakos važinėti dviračiais neturi.

Anot jų, dviračiai bei dviračių trasos yra pritaikytos važinėti net sudėtingiausiomis oro sąlygomis.

"Tinkamai apsirengus nebaisus nei lietus, nei šaltis. Svarbiausia, kad dviratininkas būtų gerai matomas kelyje, naudotų dviračio šviesas tamsoje", – "Kokteiliui" aiškino žinomas dviratininkas.

Suomiams nešalta

Oulu mieste, esančiame ties poliariniu ratu, net žiemą apie 20 proc. visų kelionių įveikiama dviračiais.

Linksmieji tirščiai

Vieno didelio Lietuvos miesto meras, nuvykęs į Briuselį, užsuko į kinų restoraną. Po keleto minučių padavėjas jam atnešė pagaliukus. Meras nustebęs pažvelgė į padavėją:

– O man reikės būgnais groti?