Amerikietė Allison Barger užmiršo mirkčioti, kai savo sode pamatė ryškiai rožinį žiogą. Jei tiksliau, vabzdį pastebėjo jos trimetis sūnus Brooksas, o mama atkreipė dėmesį, kuo susidomėjo atžala.

"Kokteiliui" pasidomėjus, pavyko sužinoti: tokios spalvos "smuikininkai" yra labai reti, tačiau nėra unikalūs. Spalvoti žiogai anksčiau buvo pastebėti Jungtinėje Karalystėje, Japonijoje.

Iš kur atsirado rožinė spalva? Dauguma žiogų yra rudi arba žali. Šios spalvos puikiai tinka slėptis aukštoje žolėje ar krūmuose, kur gyvena vabzdžiai. Tokia spalva padeda žiogams išvengti plėšrūnų.

A.Barger sode rastas žiogas patyrė retą genetinę mutaciją – eritrizmą. Tai reiškinys, kai gyvūno kailis, plaukai, oda, plunksnos ar kiaušinio lukštas yra raudonesni nei būdinga tos rūšies atstovams. Eritrizmu pasižymintys individai vadinami eritristais.

Genetinį defektą lėmė tai, kad trūksta eumelanino arba per daug gaminosi feomelanino.

Pirmą kartą rožinis žiogas aptiktas 1887 m.

Tokios spalvos "muzikantų" yra mažai todėl, kad ryški spalva juos išduoda ir jie tampa lengvu grobiu paukščiams. Tačiau gali būti ir kita priežastis. Dauguma rožinių žiogų buvo nesubrendę. Mokslininkai mano, kad senstant jų spalva gali pasikeisti į rudą ar žalią.

Iš vabzdžių gyvenimo

95 proc. termitų kolonijų sudaro termitai darbininkai. Jie, nors ir yra akli, stato sudėtingiausius lizdus, siekiančius 12 m aukštį, ir aprūpina visą koloniją maistu.

Termitai, gindami savo piliakalnį primenantį termityną, kraštutiniu atveju sprogsta aptaškydami lipniais kūno skysčiais įsibrovėlius, neleisdami jiems pajudėti.

Tarp vabzdžių yra gigantų: Dryococelus australis ilgis gali siekti 33 cm, drugys Attacus Atlas, sparnų mostu lenkia kregždę, o Afrikos Galijoto vabalas savo dydžiu ir mase labai primena žiurkėną.