Marytė, pakelėje pamačiusi negyvą tikriausiai automobilio pervažiuotą šliužą, suabejojo, ar tai žaltys, ar angis.

Moteris žino, kad žalčiai žmonėms nėra pavojingi, tačiau kaip juos atskirti nuo gyvačių, kurių įkandimas gali baigtis liūdnai?

"Kokteiliui" pavyko sužinoti, kad žalčius labiausiai galima atpažinti pagal ryškias oranžines, kartais geltonos dėmes galvos šonuose.

Žalčio žvyneliai ir visas kūnas iš viršaus yra metalinės spalvos, apačia – balta su juodais dryžiais. Tačiau, kad įsitikintume, ar tai tikrai žmonių draugas, o ne priešas, gi nevartysime ir žiūrėsime, ar apačia balta.

Pasak gamtininkų, agresyvūs gali būti ir žalčiai, ir gyvatės. Tačiau jie kanda tik tada, kai juos priminame, prispaudžiame.

Angys būna pilkai rusvos arba rusvos, kartais net labai tamsios, o nugaroje turi margą zigzagų juostą, ir yra gerokai storesnės nei žalčiai.

Lietuvių dievybė

Žaltys – namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybė. Jis buvo laikomas gerąja namų dvasia, globėju ir gydytoju arba Aušliaviu.

Todėl žmonės žalčius laikė namie, maitino. Žalčiai buvo glaudžiai siejami su vandeniu. Kadangi jie šliaužiojo per lietų, žmonės tikėjo, jog gyviai susieti su tuo metu nesuprantamu jiems lijimo procesu.

Mitologinėse sakmėse pagrindinė žalčio veikla – teikti gerovę namams, kuriuose gyvena. Sakyta, kad namai, kuriuose jis gyvena, yra laimingi, į juos netrenkia žaibas, aplenkia ligos, geriau auga gyvuliai.

Antroji veikla – draugavimas su vaikais. Žalčiai su vaikais miegodavę vienoje lovoje, valgydavę iš vieno indo, kartu žaisdavę. Jei koks nors vaikas žaltį nuskriausdavo, tai žaltys jam nekeršydavęs.

Trečioji veikla – teisingumo vykdymas. Skriaudų žalčiai neatleisdavo. Populiarus sakmės motyvas, kaip žaltys, netekęs tvarte padėtų kiaušinių, apnuodija puodynę pieno, tačiau pamatęs, kad kiaušiniai grąžinti, puodynę apverčia.

Česka (397 719; o ką darytume, jei pas mus būtų tiek gyvačių, kiek Afrikoje, Azijoje, Australijoje?)