Pasitaiko istorijų, kai žmonės užstringa lifte. Tada tenka palaukti tai kelias minutes, o kai kuriems – ir kelias valandas. Galiausiai viskas baigiasi laimingai. "Įkaitai" išlaisvinami, jie paskui ilgai pasakoja apie tai, kaip išsigando, kaip šviesa užgeso, kaip prarado laiko pojūtį ar prasidėjo klaustrofobijos priepuolis. Tačiau liftas, palyginti su autobusu, yra niekis. Štai toks vienas "Kokteilio" agentas Graciantas važiavo sau smagiai pirmadienio rytą į darbą. Privažiavo reikiamą stotelę, autobusas sustojo, jis jau susiruošė išlipti, o durys taip ir neatsidarė. Autobusas stotelėje stovi minutę, dvi, penkias, keleiviai mygtukus spaudo, kol galiausiai vairuotojas šūktelėjo, kad dar palauktų. Ką gi, Graciantas laukia, į darbą dar nevėluoja, pastovės stovinčiame autobuse, juk čia – ne liftas. Galvoja, jei bus visai prastai, pasinaudos avariniu išėjimu (plaktuku – į lango stiklą ir eik, kur nori). Bet to neprireikė, galiausiai autobusas liovėsi kvailiojęs, atvėrė duris ir visiems ūmai palengvėjo, šoko lauk net tie, kuriems dar reikėjo važiuoti iki kitos stotelės ar net toliau. Dėl viso pikto, jei durys vėl neatsidarytų.

Savisaugos instinktas

Kai skamba žadintuvas, man atrodo, kad į mane šaudo.

– Ir iš karto pašokate?

– Ne, guliu kaip užmuštas.

Nuvarytas arklys

– Meistre, kokia mano automobilio būklė?

– Pasakyčiau taip: jei jūsų automobilis būtų arklys, turėtume jį nušauti.