Vaikystę praleidusieji kaime tikriausiai puikiai atsimena, kad vos nubrozdinus ranką ar koją, kas nors iš suaugusių skubiai ieškodavo trauklapio ir nedelsiant jo lapelį "klijuodavo" ant žaizdos.

Žiemą ar pavasarį, kai trauklapiai neauga, vieni bando ant žaizdos dėti kopūsto lapą, kiti iš vaistinėlės traukia jodo arba namuose padarytų dezinfekuojančių užpiltinių.

Nors juokaujame "iki vestuvių sugis", reikėtų žinoti, jog infekcija gali ne juokais paveikti sveikatą, ir bet ko ant žaizdos vis dėlto nereikėtų dėti.

Anot mumis besirūpinančių medikų, žaizdų būna tokių įvairių: pjautinių, kirstinių, durtinių ar net šautinių. Taip pat dažni paprasti nubrozdinimai arba žaizdos nuo įkandimų.

Daugiausia žmonių į vaistines plūsta dėl paprastesnių, buityje gautų žaizdų.

"Kokteiliui" pavyko sužinoti, kad pačios dažniausios yra pjautinės žaizdos, kurias lemia nelaimės virtuvėje ar dirbant su buities įrankiais. Įprastai jas pakanka dezinfekuoti antiseptiku ir uždėti pleistrą.

Kita labai dažna grupė – nubrozdinimai, ypač vaikų. Kad lengviau gytų, jiems užtenka specialių tepaliukų.

O trečia žaizdų grupė – ta, kuri paveikta užkrėtimo.

Trauklapio siūlo nedėti

Pasak medikų, atsiradus net mažiausiai žaizdai, pirmiausia svarbu ją nuplauti tekančiu vandeniu, švelniai nusausinti ir dezinfekuoti specialiomis priemonėmis. Tiesa, joms galioja tam tikros taisyklės.

Tiesiai ant žaizdos pilti dezinfekcines priemones galima tik tuo atveju, jei žaizda negili, pavyzdžiui, nubrozdinimas. Jei sužeidimas sunkesnis, reikėtų dezinfekuoti tik žaizdos kraštus, antraip galima suerzinti žaizdą, pažeisti audinius ir gijimas bus tik sunkesnis.

O štai populiarių liaudiškų priemonių – kopūsto lapų, šaltalankių, šalpusnių ar trauklapių, gydytojai siūlo geriau nedėti, nes jie gali tapti infekcijos priežastimi.