„Gintarinė jūrmylė“ vėl kvies išmėginti jėgas

Pagrindiniai žaidėjai politiniame žaidime nėra politikai. Tai yra stambaus kapitalo grupės, kurios remia politikus (ir be kurių nei viena partija nesugebėtų gauti visuomenės palaikymo dėl organizacijos silpnumo, reklamos ir viešumo trūkumo, kuriuos sukeltų menkas finansavimas) ir stengiasi, kad rinkimai įvyktų. Stambioms verslo grupėms ir bankams iš tiesų nėra labai svarbu, kokia politinė partija bus išrinkta (dažnai jos remia iškart kelias didžiausias partijas), svarbu tik kad nebūtų jos pernelyg radikalios ir laikytųsi stabilaus kontroliuojamo kurso (pastebėjot, kad kiekviena nauja vyriausybė taria ikoninę frazę "kad tęsime pradėtus darbus" ir t.t., tai iš esmės reiškia, kad stambus kapitalas lieka saugus, esminės verslo ir ekonominių santykių sąlygos nesikeičia ir išlieka stambaus kapitalo valdžioje). O partijų kontrolė užtikrinama per partijų vadovų nupirkimą ir tai gali vykti tiek įstatymiškai legaliais tiek nelegaliais būdais (legaliai - per politikų ir partijų fondų parėmimą, nelegaliai - per kyšius ir t.t.). Visus "nupirkti" būtų per sudėtinga ir per brangu, o be to ir nepraktiška - paprastai partija bet kokiu klausimu savo pasitarimuose suformuoja vieną nuomonę ir balsavimo dėl įstatymų metu normaliu atveju labai nepriimtina balsuoti kitaip nei partija susitarė ("savivaliaujantys" veikėjai dažnai partijų viduje net būna stabiliai "paprotinami"). Stambūs verslo ir bankų žaidėjai (pvz tokie gigantai kaip Maxima) daro VISKĄ, kad rinkimai įvyktų ir jiems visiškai nusispjaut, ką išrinks, kol tai nėra radikali partija (labiausiai trukdo kairusis radikalizmas, todėl Lietuvoje stipresnių radikalesnių kairiųjų partijų apskritai nėra). Tokiu būdu vyksta diktatūra su demokratijos spektakliu - realią ir 20 metų nekintančią valdžią ir priėjimą prie įstatymų kūrimo (įskaitant lobistinę politiką) turi politikus remiantis stambus kapitalas su išsivysčiusiu ryšių ir galios tinklu, tačiau susikuria spektaklis, kad lyg būtų didelis skirtumas, kokios partijos išrenkamos. Didieji partijų politikos skirtumai dažniausiai pasireiškia tik mažiau pelningose srityse (kultūroje, švietime), kuriose stambus verslas mažiau suinteresuotas daryti spaudimą priklausomai nuo laikotarpio (tad politikai turi didesnę judėjimo laisvę šių sričių politikos atžvilgiu), o visa kita visiškai priklauso nuo partijų rėmėjų (kurie dažnai remia po keletą partijų iš karto). Va dėl to rinkimų boikotas yra pats logiškiausias žingsnis, nes tik nustojus remti šitą sistemą, prasidės pokyčiai. DALYVAVIMAS RINKIMŲ FARSE - BENDRININKAVIMAS SU SISTEMA. Sistema atspari rinkimams, milijardų neatiduos, liaudies iš savo gniaužtų nepaleis. O balsuodami, mes įteisiname sistemą. Tai, kad rinkimų boikotas naudingas sistemai, – mitas. BOIKOTUOKIME RINKIMŲ FARSĄ. NEĮTEISINKIME APGAULĖS MENO… SISTEMA PANIŠKAI BIJO MASINIO RINKIMŲ BOIKOTO.