Melnragėje kovinis šuo sudraskė mažą šuniuką

Susijaudinę augintinio netekę žmonės skambino į pagalbos centrą 20.31 val.

Į įvykio vietą atskubėjo policininkai. Jie užfiksavo įvykio aplinkybes ir liudininkų bei abiejų šunų šeimininkų duomenis.

Pasirodo, kovinį šunį be pavadžio ir antsnukio vedžiojo klaipėdiečių pora, nudobto gyvūno šeimininkai atvyko į Klaipėdą iš Rokiškio rajono.

Netrukus ši žinia pasklido ir socialiniuose tinkluose. Kovinio šuns šeimininkai sulaukė visuotinio pasmerkimo.

Alinos Guess nuotr.

Melnragės paplūdimys arčiau molo yra paskelbtas zona, kur galima vedžiotis šunis, tačiau šis leidimas nepanaikina reikalavimo keturkojus vedžioti saugiai.

Įvykį matę žmonės buvo sukrėsti. Jie svarstė, ar didelis šuo galėtų taip pat pasielgti ir pamatęs mažą vaiką.

„Kol kas negalime pradėti ikiteisminio tyrimo dėl žiauraus elgesio su gyvūnu, nes kito šuns apkaltinti neįmanoma. Reikia išsiaiškinti, kaip elgėsi abiejų šunų šeimininkai, ar jie pažeidė šunų vedžiojimo taisykles. Dabar įvykis vertinamas kaip viešosios tvarkos pažeidimas“, – paaiškino Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos grupės vyriausioji specialistė Andromeda Grauslienė.

Įvykio liudininkė Alina pasidalijo patirtais išgyvenimais.

„Buvo labai ramus, saulėtas vakaras, sėdėjome su šeima prie jūros su mūsų šuniuku. Jis buvo suvyniotas į megztinį, nes buvo sušlapęs, laikėme jį ant rankų. Tuomet priešais mus paplūdimiu praėjo dvi moterys su savo šuniuku. Nusistebėjau, kokio mielumo šunelis, nes buvo labai baikštus, o jo liežuvėlis – kyšojo išlindęs iš burnos šono. Šuniukas nesitraukė nuo šeimininkės kojų.

Tada nuo molo pusės, gal poros ar trijų metrų atstumu nuo savo šeimininkų bėgo agresyvus šuo. Jis pirmiausiai norėjo griebti mūsų šuniukui už galvos, bet, laimė, spėjau savo augintinį pasukti į kitą pusę ir apsaugoti.

Agresyvusis šuo buvo be pavadžio ir antsnukio, tai matė daugybė ten buvusių žmonių.

Kadangi mūsų šuniuko tas monstras nepasiekė, jo žvilgsnis nukrypo į kitą šuniuką, einantį šalia savo šeimininkės kojų.

Pati mačiau, kaip pribėgęs iš už nugaros didelis šuo apžiojo mažytį šunelį ir pradėjo jį draskyti. Deizės (mažojo šunelio vardas) šeimininkė pradėjo plėšti jam iš nasrų savo augintinį. Mažasis šuniukas nukrito ant žemės. Tuo pat metu šeimininkai bandė pagauti agresyvų šunį ir uždėti jam pavadį, bet jiems tai padaryti nepasisekė.

Šuo antrą kartą griebė jau nejudantį šuniuką ir kandžiojo jo galvą, lyg tai butų žaislas!!!

Deizės šeimininkė buvo išsitepusi krauju, ištikta šoko ji negalėjo nieko pasakyti. Moters dukra verkė ir taip pat neištarė nė žodžio.

Sportiniais rūbais pasipuošę agresyviojo šuns šeimininkai jau sukosi ir bandė eiti iš paplūdimio. Mes juos sustabdėme ir kartu su nukentėjusiosiomis iškvietėme policiją. Ta pora visiškai nereagavo į situaciją, kartojo necenzūrinius žodžius.

Deizės šeimininkė pasakojo, kad ji blogų žmonių jau kartą buvo nešama žudyti. Šios moterys ją tada išgelbėjo, priglaudė ir be galo mylėjo.

Nemoku apsakyti to skausmo, kurį turėjo išgyventi šios dvi vargšės moterys. Vienareikšmiškai, kalti yra didelio šuns šeimininkai! Nėra jokio logiško paaiškinimo, kaip galima tokio dydžio, agresyvų šunį vedžioti be pavadžio ir antsnukio! Juk jis galėjo pulti smėlio pilį statantį vaiką. Tai tik kelių sekundžių reikalas.“

Neišgirdau jokio atsiprašymo, tik nepagrįstus kaltinimus.

Iš Rokiškio rajono pas dukrą į Klaipėdą pasisvečiuoti atvykusi Laima pasakojo apie savo 12 metų amžiaus dantų nebeturėjusį šunelį kaip apie šeimos narį. Apie pusantro kilogramo svėrusi rusų toiterjerų veislės kalytė tądien buvo pavargusi nuo ilgo pasivaikščiojimo pajūriu. Moteris jau ketino ją paimti ant rankų, kai svetimas piktas šuo stvėrė ir šuniuką sudraskė.

„Bandžiau atimti savo Deizę iš svetimo šuns, o jo šeimininkai stovėjo atokiau, stebėjo situaciją ir tarpusavyje šnekučiavosi. Paskui jie patys mus su dukra puolė, kaltino, kad mūsų mažytis šuniukas puolė jų šunį, o jis tik gynėsi. Nesu girdėjusi ir mačiusi nieko įžūlesnio. Jeigu žmonės nebūtų jų sustabdę, jie taip ir nueitų sau. Neišgirdau jokio atsiprašymo, tik nepagrįstus kaltinimus, – kalbėjo ponia Laima. – Mūsų Deizė buvo labai protinga, jos intelektą nesunku būtų prilyginti trejų metų vaiko protiniams gebėjimams. Užteko tik kartą jai parodyti, kur yra mūsų kiemo ribos ir ji niekada neišbėgdavo iš jo ribų. Buvo paklusni ir atidi net mano žvilgsniui.“