Atrodytų, veikloje, kuria verčiasi klaipėdietis Steponas Pocevičius, romantikos maža. Tačiau profesionalus statybininkas inžinierius su tuo vargu ar sutiktų.

Į verslą – mažais žingsneliais

Prieš vienuolika metų plastikinių langų ir durų gamyba užsiėmęs verslininkas tikino, jog kiekviena jo diena dosni kūrybinių ieškojimų. O kur dar malonumas žinoti, jog stūkso turbūt ne dešimtys ir ne šimtai namų, kurių gyventojai į pasaulį žvelgia būtent pro tavo pagamintus langus.

– Ar subrendusiam sovietmečiu nebuvo baugu imtis verslo – juk tuomet apie verslumo patirtį nebuvo nė kalbos?

– Visą gyvenimą vertinau laisvę, norėjau būti nepriklausomas. Vos baigęs 8 klases iš Mažeikių rajono atvažiavau mokytis į Klaipėdą. Taigi jau 15-os metų jaučiausi laisvas ir visada siekiau ją išlaikyti. Nes tik nesuvaržytas, nuo kitų nepriklausomas žmogus gali įgyvendinti savo sumanymus taip, kaip jis pats to nori.

Prieš pradedant nuosavą verslą teko dirbti privačioje įmonėje, taip pat užsiimančioje plastikinių langų gamyba. Vienai Vilniaus firmai įsteigiau ir išauginau padalinį Klaipėdoje, kuris iki šiol sėkmingai gyvuoja.

Iš esmės didelio skirtumo nėra, ar tai tavo verslas, ar ne – juk dirbi kaip sau, nes kitaip tiesiog nemoki, negali. Bet kai matai, kad kažką sugebi padaryti geriau, bet negali savęs visiškai realizuoti, nes dirbi savininkui ir turi taikstytis su jo nurodymais, turi pasirinkti. Tai ir tapo bene svarbiausiu postūmiu pradėti nuosavą verslą. Beje, vėliau teko pastebėti, kad tai, ką anuomet siūliau savo darbdaviui, po metų dvejų jis įgyvendino.

Į verslą būčiau įsijungęs jau ir anksčiau. Buvau surinkęs apie šimto žmonių grupę ir dalyvaudavau aukcionuose už investicinius čekius pirkti tam tikrus objektus. Bet tada K.Prunskienei teko atsistatydinti, į valdžią atėjo A.Abišala, buvo leista supirkinėti čekius. Jei prieš tai buvusi tvarka būtų išlaikyta, kiekvienas būtų gavęs kokio nors turto – tarkime, 50 žmonių kartu nusiperka parduotuvę ir tampa bendrasavininkiais. O tuomet tuos čekius pusvelčiui kažkas supirko, turtas nežinia kam atiteko.

Kai prasidėjo vadinamasis atšilimas ir buvo leidžiama steigti kooperatyvus, siūliau tai padaryti savo organizacijoje. Mačiau, kad tai perspektyvu. Tačiau vadovai pasakė – o kokia mums iš to nauda? Kiek vėliau tas statybų padalinys buvo privatizuotas ir galiausiai "subankrotintas".

Sugriauti ir statyti iš naujo

– Ar jums dėl tokių tuomet vykusių dalykų neskaudėjo širdies?

– Žinoma. Tačiau tais laikais niekas ir patirties daug neturėjo. Kartais reikia griebtis ir drastiškų variantų – sugriauti ir statyti iš naujo. Kada keičiasi ekonominė situacija, kaip ir dabar, turi viską iš esmės peržiūrėti, gal performuoti verslą. Apskritai turi nuolatos atsinaujinti, rūpintis inovacijomis ir net jei šiandien yra gerai, negali plaukti pasroviui. Kad paskui netektų verkti ir sakyti, kad visi kiti, aplinka kalta – konkurentai, dar kas nors. Manau, kad viskas priklauso nuo mūsų pačių, mes tik ieškome pateisinimo savo nesėkmėms. Reikėtų pradėti nuo savęs – o ką tu padarei, kad būtų geriau.

Kai turi savo tikslą, viziją, suburi gerą komandą, žmonės pradeda gyventi tavo mintimis, vadovaujasi tais pačiais prioritetai, tada lydi sėkmė.

Pinigai yra svarbu, bet ne mažiau svarbu išpildyti klientų lūkesčius, nepalikti jų likimo valiai. Mano darbuotojai žino, kad jeigu yra kokia nors problema, jie privalo ją išspręsti. Jei ji ateis iki manęs, tada bus blogai.

– Esate griežtas, reiklus darbdavys?

– Šia prasme taip. Klientas yra visada teisus. Bet pas mane darbuotojai nebijo užeiti, mano durys visada atviros, belstis nereikia. Finansinių nuobaudų, sankcijų pavaldiniams netaikau – labai veiksminga, kai žmogus įvardija savo klaidą. Tada jis pasijunta nepatogiai.

Jei pamatai problemą ir jos nesprendi, nuslepi, vadinasi, už ją prisiimi atsakomybę, bet jei tu ją įvardiji, gal mes kartu galėsime rasti geresnį sprendimą, kaip ją pašalinti, pasirūpinsime saugikliais, kad ji nepasikartotų. Juk nebūtina visiems persirgti tomis pačiomis ligomis. Žinoma, negaliu sakyti, kad ir pats neklystu – padarau klaidų ir nebijau to pripažinti, nevaizduoju, kad aš už kitus darbuotojus pranašesnis, protingesnis.

Namie – ne viršininkas

– Gal ir namuose užimate viršininko poziciją?

– Stengiamės ja pasidalyti. Laikausi nuostatos, jog šeimai sukurti gerovę privalau aš. Žmonai labiau tenka rūpintis buitine tvarka. Sprendimuose, jei matau, kad jie neesminiai, galutinio balso teisę palieku žmonai. Jei tai yra koks nors esminis dalykas, galima pabūti ir opozicijoje.

– Ar jūsų verslą būtų galima pavadinti šeimyniniu, gal į jį įsijungę ir kiti šeimos nariai?

– Žmona dirba Registrų centre. Turiu dukrą, kuri šiemet baigia gimnaziją, ir du sūnus. Vienam – per 30 metų, kitas jaunesnis. Kai įsteigėme įmonę, vyresnėlis pas mane metus padirbo, po to, kaip ir daugelis jaunų žmonių, sugalvojo išvykti į užsienį.

Kai sugrįžo, bandė užsiimti nekilnojamuoju turtu, kartu kai ką nuveikėme. Dabar, kai ši rinka apmirė, jis dirba su manimi. Tačiau, kaip ir aš, nori būti nepriklausomas, savarankiškai priimti sprendimus. Dukra svajoja apie tą pačią specialybę, kaip ir mūsų su žmona, – statybos inžineriją.

Vidurinysis sūnus – kiek kitokių polinkių, dirba barmenu.

Dukra kol kas gyvena su mumis, o sūnūs jau savarankiški. Tačiau kol kas anūkų neturiu – čia jau tvarkos nėra. Žinoma, kad jau norėtųsi, juk reikia ir tokios patirties. Be to, žinote, kaip sakoma – kaipgi atkeršysi vaikams už jų vaikystės eibes, jei ne per anūkus? Tai yra lepinsi anūkus, kurie po to neklausys savo tėvų.

Darbo valandų neužtenka

– Ar, kaip mėgsta sakyti daugelis verslininkų, savo darbo valandų neskaičiuojate?

– Išties šia prasme nesu išskirtinis – laisvo laiko belieka nedaug, nes neįmanoma dirbti pačiam, kurti, generuoti idėjas ir dar turėti daug laisvo laiko. Aišku, yra ir kitas kelias – sukūrei verslą ir pastatei dirbti kitą žmogų. Tačiau tada tu tiesiogiai nebeprisiliesi prie paties proceso, nepajausi kūrybinio malonumo.

Man aštuonių darbo valandų neužtenka. O kai išsiskirsto darbuotojai, viskas aprimsta, galiu geriau susikaupti. Tad darbe pakankamai dažnai užsisėdžiu. Žmona jau priprato, užtat namuose darbiniais reikalais nebeužsiimu, jau nebeužtektų sveikatos.

Žinoma, per metus vieną kartą išvažiuojame atostogų į kokią nors svečią šalį. Ir po Lietuvą pakeliaujame. Tiesą sakant, seniai tai bedarėme, reikės atnaujinti maršrutus.

Kokių nors žalingų sveikatai pomėgių neturiu, negaliu pasakyti, kad būčiau kažkuo labai susižavėjęs. Kai darbe išsisemi, namie besinori ramaus, paprasto poilsio.

Vietoje agurkų – vynuogės

– Kai kurie žmonės savotiškai pailsi dirbdami įvairius ūkiškus darbus, kapstydamiesi žemėje. Ar jums tai svetima?

– Oi ne, mes tos žemės prie namo turime daug, bet visą užsėjome žole. Veją, žinoma, nušienauju aš, gerai kartais pajudėti, tokia veikla – vietoje sporto. Šiltnamyje auga vynuogės. Žmonai sakau, kad jei ji nori ką nors sodinti, tegu tai daro tik savo malonumui. Nereikia tuo užsiimti kaip prievole ar tik todėl, kad ir kiti taip daro. Jei patinka, kaip agurkas auga, jei nuo to jauti malonumą, augink jį, bet jeigu tai darai, kad darytum, tada neverta.

– Kas jums, be darbo, teikia malonumo?

– Viskas, kas mane supa – šeima, mano aplinka. Džiaugiuosi kiekviena nugyventa diena – kiekviena ji kitokia, su savo patirtimi. Didžiąją dalį laiko užima darbas, tačiau tai yra ir kartu dirbantys žmonės, kurie per daugelį metų pasidaro kaip šeimos nariai.

Esu laimingas, jausdamas saviraiškos laisvę.

– O kaip su finansine laisve?

– Per viena atsiranda kita. O apskritai kiek žmogui reikia pinigų? Reikia tiek, kad galėtų įgyvendinti savo svajonę.

– Ar turite tokią?

– Negalėčiau pasakyti, kad šiuo metu turėčiau kokią ypatingą. O jei ir turėčiau, ją įgyvendinčiau. Gal kokį gražų rytą kažką ir sugalvosiu.