Sistema nėra išbaigta

Aplinkos ministerija parengė specialiuosius reikalavimus tekstilės atliekų tvarkymui.

Nuo šiol visos savivaldybės turės užtikrinti tekstilės atliekų surinkimą – bus privaloma suteikti gyventojams prieinamą tekstilės atliekų rūšiavimo galimybę.

Jei uostamiestyje tekstilei skirtų konteinerių yra apstu, tai pajūrio krašte yra tokių regionų, kur iki tekstilės konteinerio kaimo žmogui gali tekti važiuoti dešimtis kilometrų.

„O jei neturi automobilio, tai yra didelė problema. Numiršta senyvas žmogus ir ką daryti giminaičiams? Kur dėti mirusios močiutės pilną spintą rūbų, kurie nebetinkami perdirbimui? Į komunalinių atliekų konteinerį negalima jų mesti. Vadinasi, tai yra problema, sistema dar nėra išbaigta“, – pripažino Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro (KRATC) atstovas Arūnas Liubinavičius.

Įsigaliojus naujajai tvarkai, šalies savivaldybės atliekų tvarkymo taisykles turės pakoreguoti.

Klaipėdos mieste atliekų surinkimo taisyklių korekcijos jau yra ruošiamos. Jas tvirtins miesto taryba.

„Tekstilės atliekas surenka tik privačios įmonės. Jei anksčiau į tekstilei skirtus konteinerius buvo galima mesti nesuteptus ir nesudėvėtus rūbus ar tekstilės gaminius, tai nuo šių metų galima mesti suplyšusius, sudėvėtus tekstilės gaminius. Svarbu, kad jie nebūtų sutepti tepalais ar kitomis pavojingomis medžiagomis“, – paaiškino A. Liubinavičius.

Tekstilės neperdirba

Atrodytų, kad naujosiomis tvarkomis siekiama mažinti tekstilės atliekų kiekius.

Aplinkos ministerijos duomenimis, Europos Sąjungoje kasmet susidaro 12,6 mln. tonų tekstilės atliekų, iš kurių net 5,2 mln. tonų sudaro drabužiai ir avalynė.

Lietuvoje 2023 metais atskirai surinkta apie 12 tūkst. tonų tekstilės atliekų, iš kurių 60 proc. buvo paruošta pakartotiniam naudojimui, o likusi dalis – sudeginta ar pašalinta sąvartynuose.

Šiuo metu tik 11 ES šalių yra įgyvendinusios privalomas tekstilės atliekų surinkimo sistemas.

Pripažįstama, kad šie pokyčiai reikalauja didelių investicijų į infrastruktūrą ir technologijas.

Naujai įsigaliojusi tvarka taip pat įpareigoja gamintojus ir importuotojus prisiimti atsakomybę už savo gaminių gyvavimo ciklą – nuo gamybos iki atliekų tvarkymo.

„Iki šiol didžioji dauguma tekstilės gaminių nukeliauja į deginimo įrenginius. Tik labai maža dalis yra panaudojama, nes nėra pajėgumų perdirbti šias atliekas. Svarbiausia, kad nėra technologijų šiam perdirbimui. Tvarumas – tik popieriuje“, – pripažino A. Liubinavičius.

Kai kuriose Europos šalyse tam tikros technologijos jau atsiranda.

„Yra tam tikra logika. Pirmiausiai turi atsirasti surinkimo sistema, tada ateina ir perdirbimo technologijos. Kol nėra žaliavos, verslas nestatys cecho tekstilės perdirbimui. Anksčiau surinktas įvairus plastikas buvo siunčiamas į Indiją. Dabar ji plastiko nebepriima, o Europoje – brangi darbo jėga. Todėl labai vangiai skinasi kelią plastiko perdirbimo sistema. Tačiau yra tekę matyti įdomių pavyzdžių Europoje. Pavyzdžiui, atskirai surenkamos kojinės ir jos perdirbamos į čiužinių užpildus. Tačiau esmė ta, kad tūkstančio kilometrų spinduliu aplink Lietuvą tekstilės perdirbimo gamyklos net nėra“, – konstatavo A. Liubinavičius.

Realybė: A. Liubinavičius pripažino, kad tvarumas Lietuvoje – tik popieriuje, nes atliekų rūšiavimas dar nėra idealus. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kas rūšiuos nuorūkas?

Sunku įsivaizduoti, kad Lietuvoje būtų įmanoma atskirai išrūšiuoti kojines.

Tačiau verta prisiminti, kad kažkada virė diskusijos, jog atskirai turėtų būti surenkami ir cigarečių filtrai.

„Tada kilo klausimas, kas rinks ir išrūšiuos nuorūkas? Mūsų šalyje kartais sistemos pradedamos kurti ne nuo to galo. Kyla klausimas, kuri šeimininkė vis dar laiko virtuvėje 10 litrų kibirą maisto atliekoms? Ar kas nors laiko smirdančias maisto atliekas namuose mėnesį? O tokių kibirų šitiek pridalinta. Ministerija ne pirmą kartą nuleidžia tvarkas, nepasitarusi su tais, kurie realiai dirba. Viskas pasaulyje yra jau išrasta. Tik Lietuva dviratį vis dar išradinėja“, – patikino Klaipėdos rajone veikiančios viešosios įstaigos „Gargždų švara“ vadovas Rimantas Martinkus.

Jis pastebėjo, jog Europos šalyse atliekų rūšiavimas taip nužengęs į priekį, kad visas atliekas kruopščiai išrūšiuoja patys gyventojai, tam nebereikia įmonių.

Perdirbimas – brangus

KRATC atstovas A. Liubinavičius svarstė, kad didžiausia blogybė yra prekybininkai, kurie skatina gyventojus kuo daugiau vartoti ir nesuka galvos dėl to, kad tekstilės gaminiai išmetami net su etiketėmis.

„Tekstilės gaminių prekybininkai formuoja siuntas ir siunčia tekstilę į trečiojo pasaulio šalis kaip labdarą. Galų gale paaiškėja, kad proceso gale nėra jokio rūšiavimo, jokio surinkimo. Konteineris rūbų keliauja į dykumą ir tampa sąvartynu. Šiukšlynai neretai dega, dėl to atsiranda oro tarša“, – kalbėjo A. Liubinavičius.

Vis tik rūbų gamintojai ima pabrėžti, kad jų produkcijos gamybai naudojama perdirbta medvilnė ar net perdirbtas plastikas.

„Antra medalio pusė – perdirbimas nėra pigus dalykas. Lietuvos jūrų muziejus turi stalą, kuris pagamintas iš perdirbtų jogurto indelių. Tačiau sužinojęs tokio ekologiško daikto kainą, spėju, ne kiekvienas ryšis jį nusipirkti“, – pasakojo A. Liubinavičius.

Perdirbti šiais laikais yra brangiau nei pagaminti gaminį iš pigios žaliavos.

„Tokia ekonominė logika. Todėl pramonė diktuoja didelį vartojimą, be ekologijos“, – pastebėjo A. Liubinavičius.

Pagalvės – ne padangos, į miškus jų neveža.

Pagalvės – ne padangos

Kaip realiai vyksta tekstilės atliekų tvarkymas Klaipėdos regione?

Aiškėja, kad Klaipėdos rajono savivaldybė yra pirmoji šalyje pagal atliekų surinkimo aikštelių skaičių.

„Su tekstilės surinkimu kituose apskrities rajonuose kai kur tikrai bus bėda. Bet ne pas mus, todėl, kad Klaipėdos rajonas yra vienintelis Lietuvoje, kuris turi tokį kiekį atliekų surinkimo aikštelių. O pačių konteinerių daugėja. Gargžduose pastatyta 13 tekstilei skirtų konteinerių, dar septyni yra išdėstyti Aukštkiemių kaime“, – aiškino „Gargždų švaros“ vadovas R. Martinkus.

Tačiau tekstilės atliekų konteinerių norėtų ne tik elitiniu vadinamo Aukštkiemių kaimo gyventojai, jų norėtų ir atokių rajono vietų žmonės.

„Nedideli, mieste dažniau matomi tekstilės konteineriai nėra patogūs, į juos įmanoma išmesti tik nedidelius daiktus, rūbų maišelį. Patys žmonės dažniau važiuoja į aikšteles. Kaimuose tekstilės konteinerių nematau prasmės statyti. Ten nėra tekstilės. Aš galiu pasakyti, ką ten rastumėme – sauskelnes ir visokias šiukšles, drapanas“, – nuomonę išsakė R. Martinkus.

Tačiau jis pripažino, kad senos antklodės ir pagalvės miškuose neatsiduria.

„Pagalvės – ne padangos, į miškus jų neveža. Rajone su tekstilės atliekomis gera situacija. Tiesa, pačiuose Gargžduose stengėmės konteinerių nebestatyti prie padėvėtų rūbų parduotuvių. Po savaitės užsipildydavo. O prekybininkai gindavosi, kad ne jų čia produkcija guli“, – pastebėjo R. Martinkus.

Kodėl tokių konteinerių tekstilei nėra Priekulėje ar kituose miesteliuose?

„Neturime valdiškos žemės Priekulėje, kaip ir daugelyje kitų vietų“, – pripažino R. Martinkus.

Rimantas Martinkus / Klaipėdos rajono savivaldybės nuotr.

Į sąvartyną – 5 proc. šiukšlių

R. Martinkus pripažino, kad didžioji dalis tekstilės atliekų yra deginamos.

„Mūsų tikslas – kuo mažiau atliekų atiduoti sąvartynui. Tai – labai brangu. Mažinome tą kiekį palaipsniui. Pradėjome nuo langų stiklo, po to įveikta polistireno problema, ateina galas dar vienai frakcijai – įvairiam plastikui. Jo niekas neperdirba, nes jis sudarytas iš kelių plastiko rūšių. Pernai tik penki procentai atliekų nugulė sąvartyne. Tai yra geri rodikliai. Tokių rodiklių nelabai kas turi iš šešiasdešimties savivaldybių, nes jos neturi tiek aikštelių“, – tikino R. Martinkus.

Pagal naująsias tvarkas, savivaldybių teritorijose turi būti įrengtas ne mažiau kaip vienas tekstilės atliekų konteineris tūkstančiui gyventojų miestų seniūnijose, miesteliuose ir kaimuose.

Labai tankiai apgyvendintose miesto seniūnijoje gali būti įrengtas vienas tekstilės atliekų konteineris dviem tūkstančiams gyventojų.

Klaipėdoje pastatyti 93 konteineriai, skirti tekstilės atliekoms, mieste įrengtos trys atliekų surinkimo aikštelės.