Tolerancijos išmokė kasdienybė

Dienraščio "Klaipėda" žurnalistai laikraščio gimtadienį dešimtąjį kartą įprasmino paskelbdami metų tolerancijos nominantą. Juo šiemet tapęs paveldosaugininkas Laisvūnas Kavaliauskas tikina, kad tolerancijos jį mokė pats gyvenimas. Kartais tos pamokos buvo susijusios su grėsme gyvybei, o kartais vertė neišduoti tramdomo juoko.

Galės steigti klubą

– Ar sulaukėte reakcijos po to, kai buvote paskelbtas metų tolerancijos žmogumi? Pats tada juokavote, kad inspektoriui nederėtų būti tolerantišku dėl savo darbo specifikos.

– Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė paskambino, pasidžiaugė šiuo faktu ir pasigyrė, kad dabar galėsime įsteigti klubą. Pasirodo, ji yra gavusi Vilniaus tolerancijos prizą. Paradoksalu, nes mūsų institucija žmonėms toli gražu galvų neglosto. Mes esame kontroliuojanti institucija, tad ne visada tenka priimti sprendimus, kurie žmonėms patinka.

– Ar tokiame darbe visai nėra vietos tolerancijai?

– Supratau, kad išmintis ateina su amžiumi. Man – 52-eji, dirbau darbus, kur teko daug bendrauti su žmonėmis. Teko dirbti su menininkais, o jie paprastai yra sudėtingos asmenybės. Labiausiai užgrūdino politiko darbas. Keli mėnesiai vicemero kėdėje ir ypač ketveri metai apskrities administracijoje privertė bendrauti su daugybe žmonių, kurių interesų spektras – nepaprastai didelis.

Interesantas žadėjo nušauti

– Ar teko patirti ypatingų situacijų?

– Be abejo. Prisimenu, kartą žmogus į mano kabinetą atsinešė išardytą pistoletą ir pareikalavo jį sudėti. Tada nežinojau, ar ginklas nebus panaudotas prieš mane. Kitą kartą atėjo ekstrasensė ir paprašė visos klasės mokinių. Ji norėjo savo minties jėga Teatro aikštėje išrikiuotus vaikus pakelti ir apsukti aplink Anikės skulptūrą. Šiose situacijose teko rasti žodžius, galinčius nuraminti, paaiškinti ir nukreipti keistuolių mintis nuo agresijos.

– Priminkite, kodėl tas žmogus jums grasino.

– Jis atvyko iš Kretingos, pasakojo pasisodinęs vyšnią, o po devynerių metų kaimynas netoliese pasistatė šiltnamį. Šešėlis smelkė medį, ir vyšnia pradėjo džiūti. Interesantas paliko popierius, o išeidamas pagrasino, jei nepadėsiu jam išspręsti to klausimo, jis iššaudys visus, kas nebus tuo pasirūpinę. Ir pabrėžė, kad įnagį, kuo tai padaryti, jis turįs. Po savaitės paaiškėjo, jog jis panašiai elgėsi ne tik mano kabinete. Policininkai pas jį atliko kratą, bet ginklo nerado. Po metų sekretorė pranešė, kad buvo atėjęs keistas žmogus. Palaukė, kada priimamajame nieko daugiau nebus, ir pasakė prieš metus prašęs pagalbos, bet jos nesulaukęs. Jis prašė perduoti, kad mane vis tiek nušaus ir įnagį tam turi.

– Ar toks nuotykis gali ko išmokyti?

– Tas vizitas man buvo prasmingas. Supratau, kad tam žmogui jo kiemas yra visas jo pasaulis. Kartais ginčai tarp žmonių kildavo dėl dešimties centimetrų sodo sklypelyje. Tikrai taip buvo, moteris skundėsi kaimynais, atsirėžusiais būtent tiek jos žemės. Mat ariant sklypą tų centimetrų pritrūkdavo paskutinei vagai išversti. Kitas žmogus skundėsi, kad nuo kaimyno lietvamzdžio krentantys lašai išmušė duobutę, o toje vietoje jis galėtų pasisodinti du kerus braškių. Labai įvairių žmonių sutinku ir dirbdamas departamente. Šiandien gavau skundą, kurio numeris 1 034. Kitas žmogus buvo gana perspektyvus nekilnojamojo turto verslininkas. Reketo laikais banditai jį buvo pririšę prie medžio. Nuo to laiko vyro elgesys pakito. Jis labai gabus piešti ir yra apimtas idėjos, jog yra karališko kraujo. Jo bėda dar ir ta, kad savo raštuose jis nurodo ne tik savo visų dokumentų duomenis, bet ir banko kortelių slaptuosius kodus.

Turtingų ir protingų stinga

– Ir vis dėlto, ar saugodamas paveldą galite būti tolerantiškas?

– Anksčiau būdavo dilema, kam skirti baudą, o kam ne. Kai sutuoktiniai parodo dokumentus, kad abu kovoja su vėžiu, nebegaliu bausti, tiesiog surašau reikalavimą. Sutariame gražiuoju spręsti tokį klausimą.

– Bet kad vertybe paskelbtas neprižiūrimas statinys būtų valstybės nusavintas, mūsų krašte neteko girdėti.

– Vienas toks procesas vyksta dėl Palangos kurhauzo. Klaipėdoje kol kas tokių atvejų nėra. Liūdnas buvusio venerinių ligų dispanserio kompleksas dabar turi naują savininką. Žmogus investavo pinigų ir įsigijo šį objektą, bandysime jį raginti saugoti šį statinį.

– Laukinio kapitalizmo laikais nemažai nekilnojamojo turto vertybių buvo įsigiję tikrosios jų vertės nesupratę asmenys. Ar situacija keičiasi?

– Tiesmukai apibendrinti sunku. Visko yra. Per tuos metus patobulėjo mūsų įstatymai. Žmogui tapo paprasčiau apsispręsti, ar jis nori įsigyti saugomą objektą ir kokie jo laukia tvarkybos darbai bei derinimai. Kita vertus, turime protingų, išsilavinusių, istoriją mylinčių žmonių, kurie praturtėję gali sau leisti įsigyti kultūros paveldo objektą ir negaili pinigų jį atkurti bei archeologiniam, architektūriniam tyrimui. Gaila, jog tokių žmonių nėra tiek daug, kad jie galėtų išgelbėti visus saugomus objektus. Kol kas laikas tiems objektams yra nedėkingas.

Vertybė – atradimų akimirkos

– Kas sunkiausia jūsų darbe?

– Tai ta akimirka, kai turi žmogų bausti. Bet tai yra neišvengiami dalykai. Per 14 mano darbo metų gal du kartus iš kabineto interesantai išėjo ašarodami. Supratau, kad kalbant su žmonėmis galima rasti bendrą kalbą ir problemos sprendimo būdus.

– O kas labiausiai džiugina?

– Džiugiausi momentai yra atradimo akimirkos. Archeologinio objekto radimas ar jūrinio paveldo, kai atsiranda kažkas panašaus į šią savaitę rastą laivą. Būna įdomybių tvarkant nekilnojamojo turto paveldą ar technikos paminklus. Mano darbe tikrai nėra rutinos. Kai tenka ieškoti naujų sprendimų, o įstatymo požiūriu situacija yra neapibrėžta, tada tikrai būna įdomu. Iš pastarųjų metų, be abejo, Tiškevičių sarkofagų atradimas buvo nepaprastai įdomus ir jaudinantis darbas. Teko narplioti savotišką kriminalą, juk sarkofagai buvo išplėšti. Detalės padėjo atsekti visą seką, tai galėjo atsitikti apie 1940 metus, kai pirmą kartą čia atėjo sovietai. Lietuvoje nedaug teturime koplyčių su didikų palaikais sarkofaguose, todėl mums labai svarbūs tokie radiniai. Įdomu tai, kad ir XX amžiaus pradžioje didikai buvo balzamuojami, o sarkofagai užsidarydavo panašiai kaip konservų dėžutės.

– Gal būta ir kitokių atradimų?

– Bene prieš trejus metus Salantuose prie Alko kalno neberadome savo vietoje aukojimo akmens. Radome jį ant paties kalno viršaus. Išsiaiškinome, kas tai padarė – ogi naujieji pagonys. Teko keliskart su jais bendrauti, ieškojome kompromiso. Pasiūlėme jiems įteisinti naująją vietą pasirengiant projektą. Tačiau jie to nepadarė, todėl teko akmenį grąžinti į pirmykštę vietą.

Lietuviams nebuvo tikslo plaukti

– Ar šią savaitę mūsų pajūryje rasto laivo liekanos yra didelės vertės?

– Ta vertė Lietuvoje ir Švedijoje būtų skirtinga. Švedijoje tokiam radiniui didelio dėmesio nebūtų skirta, nes prie jos krantų rasta daugiau nei 20 tūkstančių laivų, o netoli Lietuvos Vladas Žulkus yra suskaičiavęs tik apie 60 objektų. Todėl kiekvieno tokio laivo liekanų radimas mums yra labai džiugi žinia. Panašu, kad tokia konstrukcija buvo naudojama XVIII ir XIX a. Anksčiau dažniausiai jūra išmesdavo laivo dugną ar bortą. Šiuo atveju turime galugalį, yra net išlikusi konstrukcija, sudalyta romėniškais skaičiais, rodančiais grimzlę.

– Ar toks skirtingas nuskendusių laivų skaičius rodo, kad niekada nebuvome jūrinė valstybė ar kad prie Švedijos krantų daugiau pavojų?

– Laivybos istorija byloja, kad skandinavai jau bronzos amžiuje statė gana didelius ir tobulus laivus, jų įgulas sudarydavo kelios dešimtys žmonių. Puikiai žinoma apie vikingų žygius. Ir vėlesniais laikais skandinavai buvo keliautojai, naujų žemių atradėjai. O Lietuva visada turėjo tik mažą kranto ruoželį. Buvodamas Stavangeryje, labiausiai į pietvakarius nutolusiame Norvegijos taške, atsisukau į tą pusę, kur yra Anglija, ir pamačiau, kad ten aplinkui – tik uolos. O kai stovi mūsų pajūryje, kiek akys užmato į abi puses matai žalią juostą, čia pat už nugaros ošia didingas miškas, už jo – vešli pieva. Dar žinai, kad čia gyvena gražios merginos, o toliau į rytus – grožiu garsėjančios baltarusės ir ukrainietės. Kam lietuviams reikėjo vargti gaminant laivus, jei galėjo sėsti ant žirgo ir šuoliuoti į tuos nuostabius kraštus. Mano teorija, kad lietuviai būtent todėl nesukūrė jūrinės valstybės. Reikia nepamiršti, kad viduramžiais turėjome kariauti su pačiomis galingiausiomis Europos pajėgomis – kryžiuočiais ir kalavijuočiais.

Vizitinė kortelė

1962 m. gimė Vilniuje. Baigė M.K.Čiurlionio menų gimnaziją.

1981 m. įstojo į Vilniaus dailės institutą.

1986 m. dirbo Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijoje.

1997–2000 m. buvo Klaipėdos apskrities viršininkas.

Nuo 2000 m. dirba Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritoriniame padalinyje vyriausiuoju valstybiniu inspektoriumi.