T. Zakarauskas: ką valgai, tas ir esi

Skonio guru Tomą Zakarauską į pajūrį prieš penkerius metus atviliojo laivai. Mat nuo vaikystės jo didžiausias pomėgis – buriavimas. Po mokyklos baigimo jam teko ragauti ir emigranto duonos, vėliau dirbti jūrininkų įdarbinimo agentūroje, o šiuo metu vaikinas gamina veganiškus patiekalus. Jėgas jis atiduoda padėdamas senamiestyje įsikūrusios sveiko maisto užkandinės lankytojams atrasti savąjį skonį. Tomas – kitokios kulinarijos savamokslis, neretai dirbantis ir po dvylika valandų. "Kartais jaučiu, kad reikėtų pailsėti, bet ne visada galiu sau tai leisti", – šypsodamasis sakė jis.

Gamina "iš pojūčio"

– Neseniai baigėte uosto laivybos valdymo studijas, o dirbate virtuvėje. Kodėl?

– Vis dar ieškau savęs. Nenoriu apsiriboti tik viena veikla: kas čia žino, gal vėliau tapsiu naru? Studijų metais kurį laiką dirbau olandų kompanijai priklausančioje jūrininkų įdarbinimo agentūroje, tačiau darbas nebuvo mielas. Įmonėje vyko permainos, todėl man ir dar keliems darbuotojams neliko vietos. Visą vasarą praleidau prie laivų, savanoriškai tvarkiau ir prižiūrėjau jachtas. Šiemet baigęs mokslus supratau, kad darbas įstaigoje – ne man. Pradėjau domėtis veganizmu, vasarą savaitgaliais padėdavau virtuvėje sveiko maisto užkandinėje, tuo pat metu mokiausi gaminti. Vėliau keitėsi personalas, ir "Laimės skonyje" likau vienintelis senbuvis, palaikąs restorano gyvastį.

– Kur mokėtės kulinarijos?

– Tiesą sakant, vis dar mokausi virtuvėje, tiesiog gamindamas. Skonį galima išsiugdyti, jis ateina natūraliai, iš pojūčio gaminant ir ragaujant. Tai savotiška liga ir kūryba, stengiesi, kol pavyksta išgauti norimą. Pamaitini draugus ir toliau bandai. Žinoma, tam reikia įkvėpimo. Maisto receptūros neturime, tačiau neseniai prie kolektyvo prisijungė keletas veganių, turinčių gerą maisto pojūtį. Mechaniškai sudėti ingredientus nėra sunku, tačiau to neužtenka.

– Koks jūsų vaidmuo kavinėje?

– Čia nėra pareigybių, nors kartais tai ir komplikuoja. Pareigos paskirstomos natūraliai. Su darbuotojais tariamės dėl meniu, maisto gamybos, visi noriai įsitraukia į šį procesą.

– Kada susidomėjote vegetarizmu?

– Visada mėgau gaminti, tačiau skeptiškai vertindavau raciono ribojimą. Labai mėgau mėsą ir dabar nemanau, kad ji yra blogis. Mano pasirinkimas įvyko natūraliai. Tiesiog pastebėjau, kad suvalgau vis mažiau mėsos. Tuo pat metu pradėjau domėtis veganiška kultūra, žiūrėjau daug dokumentikos. Net pajutau skirtumus savijautoje. Tarkime, suvalgęs kad ir kalną daržovių troškinio, niekuomet neapsunkdavau, o po riebesnio maisto, vėdarų ar cepelinų, tapdavau mieguistas, visą dieną kūnas būdavo sutelkęs energiją į virškinimą. Tokie kad ir smulkūs dalykai privertė pamažu visiškai atsisakyti mėsos. Iš esmės valgau beveik viską – daržoves, riešutus, vaisius. Ir saldumynams negaliu atsispirti. Labai mėgstu šokoladą ir ne visuomet jaučiu saiką. Esu pastebėjęs, kad suvartojus daug cukraus pradeda svyruoti nuotaika. Kartą supykau ant savęs ir visiškai jo atsisakiau. Nuotaikos stabilizavosi, o stebint saldumynus kertantį žmogų nė nekildavo pagundų.

Ilgo gyvenimo receptas

– Ar tikrai būtina ryžtis tokiems pokyčiams?

– Esu girdėjęs įvairių istorijų, kaip žmonės išsigydo vėžį, diabetą ar kitas ligas gerdami tik šviežiai spaustas sultis ir subalansavę savo mitybą. Pats pradėjau eksperimentuoti ir kurį laiką gėriau tik skysčius. Jaučiausi puikiai, organizmas išsivalė, o ketvirtą dieną apskritai nebenorėjau valgyti. Kodėl žmonės serga? Todėl, kad užkrauna savo organizmą perdirbtu maistu, kuriame – tik kalorijos ir riebalai, tačiau nėra reikalingų vitaminų, padedančių gerai jaustis. Iš čia ir odos sudirgimai, alergijos, organizmas tokiu būdu šalina nereikalingas medžiagas ir valosi. Bet priimti kardinalius sprendimus dažniausiai priverčia tik skausmas – fizinis ar psichologinis.

– Kiek ilgai įmanoma "tempti" geriant sultis ir valgant tik daržoves?

– Jei tinkamai subalansuosi savo mitybą, neįsivelsi į stresines situacijas, – kiek tik nori. Gyvensi ilgiau už bet kurį. Pagaliau juk gauname pakankamai informacijos, kad suvoktume, iš kur ateina gyvybinė energija. Paprastai taip jau yra, jog valgome tik tam, kad prigrūstume organizmą. Anksčiau, pavyzdžiui, karo metais, žmonės maitindavosi, kad išliktų, kaupdavo, nes bet kuriuo metu maisto galėjo tiesiog nebūti. Šiuo metu esame apsupti gėrybių, turime tiek, kiek žmonija dar neturėjo per visą savo gyvavimo istoriją, net ir karaliai tiek nevalgydavo. Todėl kyla klausimas, kaip atsirinkti? Juk ką valgai, tas ir esi.

– Bet juk taip eksperimentuodamas gali sau pakenkti?

– Nebūtinai. Sultys – labai koncentruotas maistas. Išspaudus morką visos gerosios jos savybės lieka stiklinėje, o mikroelementus kūnas pasisavina per 20 minučių. Tuomet organizme vyksta valymosi procesas. Jis neapkraunamas virškinimu. Tačiau prieš tai būtina susireguliuoti savo gyvenimo būdą. Juk svarbiausia – dvasinė sveikata, kuri pasiekiama tik gyvenant harmonijoje su savimi, mus supančiais žmonėmis ir gamta.

– Tačiau aplinkui tiek daug pagundų.

– Tam, kad taptum sveikas, neprivalai gerti tik sultis. Viskas prasideda nuo mąstymo, dvasinio mentaliteto. Didelis antsvoris trukdo gyventi visavertiškai, žmonės labai kompleksuoja, jaučia diskomfortą, net jei to ir neparodo. Paprasčiausia tai – nemeilė sau. Pateiksiu žemišką situaciją – savo šunelį girdome vandeniu, o vaikui perkame gazuotą cukrų. Nemanau, kad tai sąmokslo teorija, veikiau kultūros klausimas, – juk niekur nemoko sveikai maitintis. Jeigu ne internetas, ko gero, nė nežinotume apie tam tikrų produktų pavojų organizmui. Sulčių dieta yra gana senas dalykas, dar praėjusiame amžiuje vienas vokietis morkų ir obuolių sultimis išgydė daugybę nepagydomais laikytų ligonių. Šiuo metu jo aštuoniasdešimtmetė dukra tęsia šią veiklą gydymo centruose. Sergančių tiek neturėtume, jei lavintume skonį nuo mažumės. Ne rafinuotą ar gurmanišką, o elementarų suvokimą, atskiriant valgymą nuo apsivalgymo. Maisto pramonė – didelis verslas. Ir tik maža dalis galvoja apie ateitį – kaip vėliau jausis valgydami riebiai, rūkydami, vartodami alkoholį.

"Valgyti galima viską"

– Kiekvienoje Klaipėdos pakampėje gali rasti kebabinę. Ties ja, ko gero, ir baigiasi maisto kultūra.

– Visai nebūtina vaikščioti į restoranus. Žmonės tūkstančius metų valgydavo namuose savo pačių gamintą maistą ir jausdavosi puikiai. Sveikas maistas nėra vien tik vaisiai ir daržovės, tai gali būti ir mėsa, daugelis kitų produktų. Skirtumas tik tas, kaip mes juos vartojame. Esminiai dalykai – kiekis ir kokybė. Nereikia maisto užkrauti riebiais, iš konservantų pagamintais padažais. Valgykite paprastą maistą: jautieną, kiaušinį, bulvę, net ir sviestą, ir nereikės jokių dietų. Galima naudoti ir prieskonius. Tiesiog būtina turėti saiką, anksčiau juk žmonės nejausdavo būtinybės kiekvieną dieną sukirsti po karbonadą. Be to, jie daugiau judėdavo.

– Ar veganiška virtuvė – pasiturinčiųjų malonumas?

– Iš dalies taip, tai nėra pigu. Apskritai daugiau uždirbantys žmonės labiau rūpinasi savimi. Paprastas pavyzdys. Kur vakare galima pamatyti daugiau žmonių: populiariausioje miesto picerijoje, ant kurios stalų faktiškai tik alus, cepelinai arba pica su daktariška dešra, ar kokybiško maisto restorane? Prioritetai – greitai ir daug, valgydami nemokame mėgautis maistu. Esmė ne vegetarizmo ar veganizmo nepopuliarumas, o apskritai maisto vartojimo kultūra. Vertybė čia yra daiktai, o ne vidinė ramybė, savęs puoselėjimas ir santykis su kitais. Todėl ir nenorėjau grįžti į darbą įmonėje, ten žmonės kaunasi dėl materialaus gėrio. Man vertybė yra ramybė. Paklausus žmonių, kodėl jie bėga, sulauki atsakymo: "Toks gyvenimas". O koks? Jei kiek sustotume ir rimtai susimąstytume, ką ir kam darome, ko gero, išsigąstume.

Atsisakė alkoholio

– Kur atrandate ramybę?

– Ji ateina, kai savęs neprievartauji. Žinoma, kartais reikia išeiti iš komforto zonos, tarkime, aš jaučiu jaudulį su jumis bendraudamas, tačiau man tai yra maloni patirtis. Bet kasdien jausti diskomfortą ir dėl to graužtis būtų kančia. Geriau energiją nukreipti į kūrybą, naujus išradimus, o ne savo ego patenkinimą. Net ir būdamas sistemos dalis, stengiuosi jos nepuoselėti, gaminti maistą lyg sau pačiam. Visada atsižvelgiu ir į bendradarbių norus bei galimybes. Todėl ir pas mus atėję žmonės stebisi, esą čia – lyg kitame pasaulyje, laikas sustoja, tvyro ramybė ir harmonija.

– Anksčiau vartojote alkoholį?

– Tikrai taip, ir nemažai. Bet vėlgi nebuvo kažkokio esminio lūžio ar incidento, po kurio būčiau nusprendęs atsisakyti. Tiesiog pats pajutau beprasmybę: kam to reikia? Žmonės tokių išgertuvių metu neturi kada pabendrauti, jie iš esmės nesikalba, vadinu tai monologu dviese. Nemėgstu kalbėtis apie nieką. Išgėręs neprarasdavau sąmoningumo, tačiau kitą dieną fizinis pojūtis po išgertuvių būdavo tikrai prastas. Faktiškai netenki visos dienos, tampi blogos nuotaikos, prislėgtas. Taip pat ir rūkiau, kaip vėliau supratau, dėl nevisavertiškumo jausmo. Tai darydamas jaučiausi vyriškesnis. Galbūt šie pokyčiai susiję su dvasiniu tobulėjimu, šiuo metu galiu išgerti taurelę, tačiau poreikio visiškai nejaučiu.

– Koks yra jūsų kavinės lankytojas? Tik gurmanas?

– Apskritai vengiu skirstyti lankytojus į valgančius ar nevalgančius mėsą, čia ateina įvairūs žmonės. Daugiausia moterys, jos atviresnės naujiems dalykams, labiau rūpinasi savimi. Manau, dauguma tiesiog vertina paprastumą. Užsienyje toks aptarnavimo modelis labai populiarus ir atvykę iš svetur žmonės labai džiaugiasi, jie kur kas labiau už prabangą vertina maisto kokybę, atmosferą. Tuo metu mūsiškiai vis dar laukia, kol prie jų prieis. Kai kurie – su dideliu ego. Nori, kad aplink juos šokinėtų, todėl antrąkart tokie dažniausiai čia negrįžta. Dar vieniems tai – mados reikalas. O kai kurie užkandinėje jaučiasi kaip namie. Po truputį ateina naujos kultūros banga, ir tai yra pozityvu, nes, kaip bebūtų, vegetarizmas ar veganizmas nėra destruktyvus vartotojiškas konstruktas. Priešingai. Su potekste, kad norime tausoti ir save, ir gamtą.

Vizitinė kortelė

Gimė 1989 m. gruodžio 26 d. Marijampolėje.

2009 m. baigė Marijampolės R.Stankevičiaus vidurinę mokyklą.

2015 m. Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje įgijo uosto laivybos valdymo specialybę.