Slunkiams - daugiau laiko

Pasiūlymas leisti dirbti per savaitę 60 valandų - tai jau nelegaliai vykstančio proceso įteisinimas.

Kai nėra kas dirba, reikia sunkti devintą prakaitą iš tų, kurie galvoja apie „ilgesnį“ litą.

Antra vertus, verslininkams kažkaip tenka išsisukti nuo to, kad valstybė iki sąmonės netekimo „prigamino“ laisvų dienų. Net už šventes, kurios tradiciškai numatytos savaitgaliais, kompensuojama poilsio dienomis.

Verslininkams tenka suktis, kad neprarastų pajamų, kurių turėdavo, kai Marijos žemėje dar nebuvo tiek dirbtinių švenčių.

Aišku kaip dieną, kad, įteisinus 60 valandų darbo savaitę, niekas nepaisys darbuotojų valios. Jei norės išsilaikyti firmoje, ars kaip didelis visas 60, o ne 48 valandas.

Kažin ar už viršvalandžius bus užmokėta? Juk už juos niekas nemokėjo, kai 60 valandų darbininkai arė nelegaliai.

Gal tokių abejonių nekiltų, jei Lietuvoje būtų stiprios profsąjungos. Tačiau šios organizacijos yra suskaldytos lyg sueižėjęs veidrodis. Savo energiją profsąjungos išnaudoja tarpusavio rietenoms. O jėgų ginti darbininkus nebelieka.

Jei darbdaviai yra protingi ir savo įmonių profsąjungų lyderių nestumdo, tai šie greitai yra nuperkami gerais postais, didesniais atlyginimais. Lyderiai, jausdamiesi skolingi, savo šeimininkui į atlapus nebepuola.

Šiais laikais dirbti 48 valandas per savaitę gali sau leisti tik monopolistai.

O konkurencija neleidžia leisti ilgų vakarų prie televizijos mėlio.

Vartotojai nori, kad nereikėtų sukti galvos dėl paslaugų. Prekių jau atrodo užtenka. Gal pritrūksta drabužių dydžių tiems, kuriems dievas nedavė proto saikingai maitintis.

Paslaugos dažniausiai teikiamos nekokybiškai, vėluojama vykdyti įsipareigojimus. Ir už tai vis tiek nuplėšiama kaip už gera.

Nėra kam dirbti. Darbininkai nori pusę devynių darbą pradėti, o 16.30 val. ruoštis namų link. O paskui griežti dantį, kad meistras esą nusuko dalį algos.

Ne kartą teko matyti, kaip buvo restauruojama visų linksniuojama Turgaus gatvė.

Atrodydavo, kad darbininkų daug. Tačiau dauguma jų vėdindavosi atokaitoje, ir tik keletas grįsdavo gatvę. Kai į objektą atvažiuodavo miesto meras Rimantas Taraškevičius, tuoj visi tinginiaujantys būdavo nuvaromi ką nors daryti.

Ar po to galima stebėtis, kad kelių šimtų metrų gatvei išgrįsti, pakeisti šaligatvius, kai kurias komunikacijas, pasodinti medelius prireiks vienerių metų?

O gal 60 valandų darbo savaitė reikalinga ir tam, kad darbininkai turėtų daugiau laiko darbe patinginiauti.