Dailininkė su Kremliaus režimu kovoja simboliais

Nesitaikstė su nusikaltimais

Julia – viena tų dailininkų, kurie prieš pat Velykas Klaipėdoje savo darbus pateikė parodai „Karas ir taika“.

I. Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje eksponuojamo kūrybinio projekto autoriai – mišri dailininkų grupė, kurių technikos skirtingos, tačiau jie visi turi asmeninių ryšių su Ukraina, Lietuva ir Rusija.

Vieni – Klaipėdoje gimę šeimose, kurios po Antrojo pasaulinio karo atvažiavo gyventi į Lietuvą, kiti pabėgo iš Rusijos po Krymo aneksijos ar prasidėjus dabar Ukrainoje vykstančiam karui.

Julia iki 2014-ųjų gyveno Maskvoje, tačiau po to, kai Rusija atplėšė Krymą, ji su šeima nusprendė, kad likti tokioje šalyje negali, taip atsidūrė čia.

„Turėjome išvykti, nes gyventi ten jau buvo neįmanoma, jei tavo nuostatos skyrėsi nuo oficialios valstybės pozicijos. Tai buvo ne tik sudėtinga moraliniu požiūriu, bet ir fiziškai pavojinga. Lig šiol negaliu atsakyti į klausimą, kaip galėjo atsitikti, kad tiek mano bičiulių, baigę aukštuosius mokslus, tyli? Nesuprantu, kaip galėjo nutikti, kad su mumis taip pasielgė, kad mūsų visų vardu dabar daromi tokie nusikaltimai?“ – nuoskaudos neslėpė uostamiestyje užuovėją radusi dailininkė.

Šitas žmogus sugebėjo kone kiekvieną savo pilietį „atrakinti“, rasti kiekvienam individualų raktą į jo sąžinę.

Kiekvienam pritaikė „raktą“

Julia parodai pateikė kelis paveikslus, vienas jų – „Raktų šeimininkas“. Būtent šiuo savo kūriniu moteris ir atsakė į klausimą: kaipgi čia taip atsitiko?

Viršutiniame paveikslo kampe pavaizduotas nykštukas apvaloku veidu – nesunkiai atpažįstamas, jau daugiau nei 20 metų Rusiją į savo nagus suėmęs prezidentas-diktatorius V. Putinas.

Jis čia svarbus personažas – jis raktų valdovas-šeimininkas, būtent virš jo galvos nutapytas milžiniškas žiedas su ant jo sukabintais raktais. Visa tai primena karūną.

„Šitas žmogus sugebėjo kone kiekvieną savo pilietį „atrakinti“, rasti kiekvienam individualų raktą į jo sąžinę: kažkam davė valdyti teatrą, kažkam leido kilti karjeros laiptais už lojalumą, kažkam – uždirbti pinigų, vystyti verslus. Tiems, kurie nepakluso, atrakino siaubo ir baimės pasaulį, dar kitus privertė nešdintis iš šalies. Jis tikras sielų raktų meistras-šeimininkas, todėl ir sugebėjo užgrobti valdžią. Tokia štai šio paveikslo istorija, palietusi ir mus asmeniškai, nes buvome priversti dėl šito žmogaus veiksmų palikti savo tėvynę“, – pasakojo dailininkė.

Julia Zhuraeva. Julios Zhuraevos asmeninio archyvo nuotr.

Įjungė melo mašiną

Julia prisiminė, kad prieš pat Malaizijos avialinijų lėktuvo katastrofą, dėl kurios, jau dabar aišku, buvo kalti Rusijos remiami Rytų Ukrainos separatistai, turėjo planų tapyti paveikslą „Taikos angelas“, bet šitas įvykis viską apvertė aukštyn kojomis.

„Kaip tik tada prasidėjo labai arši valstybinė kampanija visose žiniasklaidos priemonėse prieš Ukrainą. Per televiziją nuolat buvo diegiama neapykanta ukrainiečiams, ir jiems tai pavyko per gana trumpą laiką. Pagalvojau, kokį gi aš angelą galiu nutapyti? Nebent tik ramų, racionalų, priverčiantį žmones mąstyti, sklendžiantį virš liepsnojančių sielų“, – dar vieno paveikslo „Karui ne“ atsiradimo istoriją prisiminė J. Zhuraeva.

Greitai po to moteris su šeima paliko Maskvą ir atvyko gyventi į Lietuvą, į Klaipėdą, kuri, anot dailininkės, jai labai patinka.

„Galbūt mes buvome pavargę nuo didelio miesto sumaišties. Čia mums patinka. Todėl nusprendėme pasilikti. Atvykome čia daugiau nei prieš aštuonerius metus. O kai prasidėjo invazija pernai vasario 24-ąją, tai buvo siaubingas jausmas, ašaros nenudžiūvo nuo veido mėnesį. Negalėjau dirbti, suvokti to, kas prasidėjo, buvo neįmanoma. Sunku apie tai kalbėti, nes taip jau yra, kad mes priklausome valstybei, kuri žudo“, – savo išgyvenimais dalijosi Rusijos pilietė J. Zhuraeva.

Svetimų nuodėmių išpirkimas

Per visus tuos metus Lietuvoje Julia teigė neišgirdusi nė vieno užgaulaus žodžio dėl savo pilietybės ar rusų kalbos.

„Kai prasidėjo tas baisumas vasario 24-ąją, man skambino mano draugai lietuviai, klausė, kaip mes laikomės, ar mūsų neužgaulioja. Gaila tik, kad dabar apribojo Lietuvos pilietybės suteikimą Rusijos piliečiams, nes mano vaikai tikėjosi, kad taps LR piliečiais. Suprantu, kad situacija dabar labai sudėtinga, sunku prognozuoti, kas bus toliau. Todėl mums kilo idėja parodyti, kad Klaipėdoje gyvena rusakalbiai dailininkai, kurie nepalaiko viso šito karo ir žudynių ir jas smerkia“, – kalbėjo J. Zhuraeva.

Jos kolegė, dailininkė iš Peterburgo Olga Shustrova, kuri taip pat apsistojo Klaipėdoje, neslėpė, kad jai Klaipėdoje teko susidurti su vietiniais, kurie palaiko V. Putino režimo veiksmus.

„Esu tikra, kad tai televizijos įtaka. Seniai reikėjo blokuoti tos TV rodymą iš Rusijos. Šiuo atveju demokratija negalioja. Juk ten transliuojamas nesibaigiantis melo srautas, iškreipiami faktai. Tai šalis, kurioje viskas grįsta melu. Ir visu tuo karu jie mus apjuodino prieš visą pasaulį, apmaudu, kad ne pirmą kartą“, – kalbėjo O. Shustrova, kuri ir buvo Klaipėdoje surengtos rusakalbių dailininkų parodos kuratorė.

„Žinau, kad ukrainiečiai, kuriems tiek skausmo ir sielvarto suteikė Rusija, ilgai mums neatleis. Kiek galėdami stengiamės tai išpirkti, savanoriaujame, bendraujame su ukrainiečiais, buvau pakvietusi juos į meno terapijos užsiėmimus. Tik nenuostabu, kad jiems nėra malonu girdėti rusų kalbą“, – neslėpė J. Zhuraeva.

Skausmas: dar vienas J. Zhuraevos paveikslas „Karui ne“, nutapytas netrukus po Malaizijos avialinijų lėktuvo numušimo, kai per katastrofą buvo pražudyta beveik 300 žmonių. Julios Zhuraevos asmeninio archyvo nuotr.

Apsauga nuo užkrato

Vis dėlto Klaipėdoje apsigyvenę kūrėjai surėmė pečius.

Rusų ir ukrainiečių menininkai Anastasija Šopagienė, Liuda Liaudanskaitė, Dmitrij Baltasar, J. Zhuraeva, O. Shustrova, Jevgenija Beniušienė, Denis Mikulin ir Sergiy Lysyy pateikė savo darbus parodai „Karas ir taika“.

Sondrai Simanaitienei, pakviestai pristatyti šią ekspoziciją, kilo klausimų – kodėl ši paroda šiandien? Kodėl jos reikia ir kam?

Tvarsčiai ant gyvųjų – apsauga nuo užkrato.

„Kilo klausimų, ar žmonės, pasitraukę iš kariaujančios Rusijos ir taip išreiškę savo nepritarimą putiniškam režimui ir karui Ukrainoje, turi teisę kurti ir rodyti savo kultūrą, kai Lietuvoje vyrauja rusų kultūros „cancel“, kai nutraukiami kultūriniai kontraktai, iš apyvartos išimamos prekės, kvestionuojamas F. Dostojevskis, A. Čechovas, A. Achmatova?“ – klausė S. Simanaitienė.

Jos teigimu, galima ieškoti istorijoje panašių situacijų ir požiūrių į karą, ir, žinoma, atrastume daugybę meno kūrinių naikinimo ir draudimo atvejų, tačiau šiandien, anot S. Simanaitienės, kiekvienas esame situacijoje ir kiekvienas galime savo lentynas išvalyti nuo vorų ir tarakonų, baimės ir apsėdimo.

„Tvarka turi ne vieną aspektą. Vieniems tai šalinimas, kitiems – permąstymas. Kaltas karas ir jį sukėlę bepročiai, todėl atsisakau šalinti iš savo lentynų nekaltas knygas. O ši paroda yra tarsi tvarstis ant žaizdų, kurios, vos spėjusios užsitraukti po sovietinio melo imperijos sukeltų amputacijų, styro pradraskytais kraštais, apkasais. Esame tuose pačiuose apkasuose, tuose pačiuose namuose, į kuriuos šiandien beldžiasi karo Ukrainoje pabėgėliai, kur klaupiasi gyvieji. Tvarsčiai ant gyvųjų – apsauga nuo užkrato“, – įsitikinusi S. Simanaitienė.