Prieš mokytojus – smurtas

Į veidą tėškė knygą

Nauji mokslo metai vienoje Klaipėdos mokykloje prasidėjo smurtu prieš mokytoją, per pamoką jai į veidą įniršęs pradinukas sviedė knygą.

Vaikui nei iš šio, nei iš to prasidėjo pykčio priepuolis, pamokos metu jis apvertė stalą, kelias kėdes, ėmė svaidyti savo ir kitų vaikų daiktus.

„Kai pamėginau jį sudrausminti, jis man į veidą sviedė knygą. Buvau apstulbusi, negalėjau įsivaizduoti, kad vaikas gali taip pulti, ir pradžioje net nesuvokiau, kaip turėčiau reaguoti. Iškart puoliau skambinti mokyklos socialinei darbuotojai, bet ji atėjo tik po 10 minučių, iki tol skubiai išvedžiau kitus mokinius iš klasės, kad jie būtų saugūs, ir grįžau atgal pas tą smurtautoją. Pasakiau jam, kad tuoj pat atvažiuos jo tėvai jį pasiimti iš mokyklos. Tik išgirdęs apie tėvus, jis aprimo“, – pasakojo mokytoja Inga (vardas pakeistas – A. D.).

Protokolas atgulė stalčiuje

Mokytojos įsitikinimu, mokyklos taisyklėse turėtų būti numatyti griežtesni nuostatai tokių smurtautojų atžvilgiu.

„Mano manymu, toks vaikas nebeturėtų teisės daugiau įžengti į mokyklą, jam turėtų būti paskirtas namų mokymas ir tegul jis namuose mokosi nuotoliu. Aš asmeniškai nebenorėčiau daugiau tokio mokinio sutikti, bet dažniausiai tėvai sprendžia problemą pervesdami tokį vaiką į kitą mokyklą. O juk niekas nuo to nepasikeičia“, – kalbėjo mokytoja Inga.

Pedagogei apmaudžiausia, kad mokyklos administracija stengėsi šią situaciją nutylėti, nuslėpti.

Mokytoja liko viena su šia problema, jai net nepaaiškinta, kaip elgtis, kai ją puola vaikas, meta kokį nors daiktą, spiria ar spjauna.

„Viskas šiuo atveju baigėsi labai formaliai. Mokyklos vadovybė paprašė, kad surašyčiau įvykio protokolą, kuris tiesiog nugulė stalčiuje, tuo viskas ir baigėsi. Situacija nėra normali. Smurtaujantys vaikai nebūtinai turi specialiųjų poreikių. Bet, esu tikra, viskas prasideda šeimoje, galbūt šeimoje smurtaujama, gal tėvai nekontroliuoja vaiko, jis persismelkęs socialiniais tinklais, kompiuteriniais žaidimais, kuriuos paskui persikelia į realybę“, – svarstė mokytoja.

Idėja virto parodija

Prieš kelerius metus valstybiniu lygiu buvo iškeltas ambicingas tikslas mokytojo specialybę paversti profesija „Nr. 1“, tik šiandien ši idėja panašesnė į parodiją.

Kai klaipėdietę mokytoją fiziškai užpuolė pradinukas, ji ilgokai svarstė, ar jai verta toliau likti dirbti mokykloje.

Vis dėlto mokytoja liko, nes, kaip teigė, ten yra ir gerų dalykų, juolab profesiją ji rinkosi labai apgalvotai, jautė pašaukimą, norą mokyti vaikus.

Tik tai Ingą kol kas ir sulaiko mokykloje.

„Nors smurto atvejų ten daugėja. Todėl manau, kad valdžia turi kažko imtis, klasės mokyklose turėtų sumažėti, reikėtų permąstyti įtraukiojo ugdymo koncepciją, kad nebebūtų tiek daug specialiųjų poreikių mokinių vienoje klasėje, jie išbalansuoja visus. Jei taip nenutiks, viskas ir toliau plauks sena vaga, tyliai glaistant augančias problemas. Mokytojai kentės, mažiau studentų rinksis šią specialybę, o kai kurie pedagogai iš viso keis profesiją“, – prognozavo pradinukų mokytoja.

Jei dar sovietmečiu mokytojai kartais nevengdavo ir fizinių veiksmų prieš sunkiai suvaldomus vaikus, nepriklausomybės laikotarpiu viskas pasikeitė.

Dabar vaikai muša mokytojus, kitaip terorizuoja, o pedagogai iki šio rudens net neturėjo į ką kreiptis pagalbos, nes, kaip parodė tyrimas, nemaža dalis mokyklų administracijų tokio išpuolio atveju būna ne mokytojo, o smurtaujančio vaiko pusėje ir stengiasi problemų neviešinti, kad išlaikytų nesuteptą įstaigos reputaciją.

Viskas apsisuka ratu

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Klaipėdos miesto susivienijimo vadovė Laima Juknienė patvirtino, kad daugumoje mokyklų tai yra liūdna realybė.

„Pamokoje mokytojas yra beteisis. Vaikai į pamokas vėluoja, juos tėvai į mokyklą iš rajono atveža per vėlai. Pamokoje jie iš rankų nepaleidžia mobiliojo telefono, nesilaiko elementarių taisyklių ir trukdo vesti pamoką. Toks elgesys, kultūros stoka neabejotinai ateina iš šeimų. Apie keiksmažodžių vartojimą pamokose net nekalbėsiu. O juk yra administracinės teisenos 507 straipsnis, pagal kurį mokytojas gali kreiptis į policiją, rašyti skundą ir už tai bus baudžiami tėvai. Bet tai tik formalumas, net tada, kai vaikas smurtauja ir kreipiamasi į pareigūnus, viskas apsisuka ratu ir grįžta į tą pačią mokyklą, kur klausiama, ką padarė mokytojai, kad taip nebūtų?“ – kalbėjo L. Juknienė.

Neretu atveju viskas atsigręžia prieš nuo smurto nukentėjusį mokytoją, kad jis drįso viešinti situaciją.

Laima Juknienė / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Pamokoje mokytojas yra beteisis.

Šokiruojantys rezultatai

Prieš kurį laiką Mykolo Romerio universiteto Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto mokslininkų grupė Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos užsakymu atliko tyrimą dėl smurto atvejų mokyklose prieš mokytojus.

„Mokinių agresyvaus elgesio su bendramoksliais, pedagogais ir kitais švietimo darbuotojais atvejų kasmet daugėja, toks elgesys yra sunkiai kontroliuojamas. Mokyklose pedagogai ir kiti darbuotojai jaučiasi nesaugūs, pažeminti. Tai savo ruožtu veikia ir bendrą pedagogo profesijos (ne)patrauklumą“, – rašoma tyrimo įvade.

Tyrime dalyvavo 1 146 pedagogai ir švietimo darbuotojai iš visos Lietuvos – 1 059 moterys ir 85 vyrai, 2 respondentai nenurodė lyties.

Tyrimo dalyvių amžiaus vidurkis yra 51 metai, jauniausias apklausos dalyvis buvo 20 metų, o vyriausias – 72-ejų.

Daugiau kaip trečdalis tyrimo dalyvių dirba gimnazijoje, progimnazijoje – 26 proc., ikimokyklinio ugdymo įstaigoje – 14 proc., pagrindinėje mokykloje – 12 proc., neformalaus švietimo įstaigoje – 4 proc., pradinėje mokykloje – 4 proc., profesinio mokymo įstaigoje – 3 proc., neatsakė – 1,3 proc. respondentų.

Daugiau nei pusė tyrimo dalyvių dirba mieste, apie trečdalį – miestelyje, o dešimtadalis – kaimo vietovėje.

Anot mokslininkų, plačiąja prasme smurtu laikomas bet koks veikimas ar neveikimas, kuriuo asmeniui daromas fizinis, psichologinis, seksualinis, ekonominis ar kitas poveikis, dėl kurio asmuo patiria fizinę, materialinę ar neturtinę žalą.

Mokslininkai pateikė smurto pavyzdžius – tėvų nepagrįsti nuolatiniai reikalavimai ar priekaištai mokytojams, nepagrįstas skundų teikimas, necenzūrinių žodžių vartojimas, petardų sprogdinimas, daiktų mėtymas į mokytoją, kojos pakišimas, spjaudymas, riksmai pamokų metu.

Didžioji respondentų dalis nurodė patyrę fizinį ar psichologinį smurtą mokykloje, todėl tyrėjai mano, kad tikslinga spręsti klausimą „dėl smurto prieš švietimo įstaigų darbuotojus priskyrimo prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų“.

Realybė: daugelis tėvų net neįsivaizduoja, kaip jų vaikai elgiasi mokykloje, ir labai nustemba, kai jiems tenka eiti aiškintis dėl gėdingų, kartais ir nusikalstamų savo vaikų poelgių prieš mokytojus. / E. Jankausko / BNS asociatyvi nuotr.

Išprievartauti pedagogo vaikus

Tyrėjai pateikė daugybę sunkiai suvokiamų mokinių smurto pavyzdžių prieš mokytojus, pradedant fiziniu užpuolimu ir baigiant grasinimu nužudyti ar išprievartauti mokytojo vaikus.

Smurtą, patiriamą iš mokinių, tyrėjai suskirstė į kelias kategorijas.

Viena jų – fizinis, kai mokytojas sužalojamas, naudojant pavojingus daiktus, pavyzdžiui, peiliuką (3 proc. atvejų), prie šios kategorijos priskiriamas ir kitų mokinių kurstymas sužeisti mokytoją fiziškai (5 proc.), tyčinis mokytojo pastūmimas, kumštelėjimas ar užkliudymas, smogimas mokytojui ar jo sumušimas (19 proc.).

Dar yra socialinis smurtas, patiriamas iš mokinių, kuris apima kitų mokinių kurstymą mokytojo neklausyti (45 proc.), reputacijos griovimą, skleidžiant apkalbas (26 proc.).

Mokytojai iš mokinių, anot mokslininkų, patyrė ir verbalinį smurtą, kai buvo juokiamasi iš mokytojo išvaizdos, aprangos ar kitų asmeninių bruožų (28 proc.), jam buvo grasinama (20 proc.), keiksnojama (40 proc.).

Plinta ir kibernetinis smurtas, kuris apima įžeidžiančias mokytoją žinutes internete, nuotraukas ar vaizdo įrašų siuntimą pačiam mokytojui arba kitiems asmenims (7 proc.).

Iš mokinių mokytojai taip pat patiria ir seksualinį smurtą, kuris apima skambučius ar žinučių su seksualiai priekabiaujančio pobūdžio turiniu siuntimą mokytojui (3 proc.), nešvankius pasisakymus, juokelius (19 proc.), nešvankius gestus, veiksmus ar žodžius (29 proc.).

Šios problemos pernelyg nebuvo viešinamos, jos neakcentuotos ir praėjusį penktadienį paskelbus apie pirmosios Lietuvoje psichologinės ir pirminės teisinės pagalbos mobiliosios linijos, skirtos pedagogams, atidarymą.

„Ar ką šiuo atveju padės Mokytojų linija? Labai abejoju, nebent psichologiškai, bet mokytojai ir taip juk viską žino, jie patys lanko psichologijos kursus. Manau, kad pirmiausia reikėtų stiprinti tėvų atsakomybę dėl vaikų elgesio. Pavyzdžiui, Vakarų mokyklose už tokius dalykus yra skiriamos piniginės baudos, šalinama iš mokyklų ir panašiai. O mes su tuo kol kas žaidžiame“, – apgailestavo L. Juknienė.