Prezidentui – Laisvūno Kavaliausko sukurta urna

Vilnietis, seniai savas uostamiestyje, menininkas, kovojantis su paveldo griovėjais, aukštą postą užėmęs žmogus, nepasinaudojęs tarnybos teikiamomis privilegijomis. Taip keliais žodžiais galima apibūdinti šiemet 50-metį švęsiantį Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiąjį valstybinį inspektorių Laisvūną Kavaliauską.

Du menininkai šeimoje

– Ko gero, dauguma žmonių jus įsimena dėl išskirtinio vardo. Gal žinote, kodėl tėvai jus taip pavadino?

– Kiek pasakojo mama, jai tiesiog buvo gražus šis vardas. Žinau, kad tarpukario Lietuvoje buvo laisvamanių klubas, kuris vadinosi „Laisvūnas“. Tačiau aš tikrai nesu ateistas.

– Ar esate klaipėdietis?

– Prieš dvidešimt šešerius metus atvažiavau iš savo gimtojo Vilniaus į žmonos Jūratės gimtinę – Klaipėdą. Taigi, didesnę gyvenimo dalį gyvenu čia. Klaipėdiečiu pasijutau jau pirmąją dieną. Pamenu, išėjau pasivaikščioti ir Tomo gatvėje pamačiau archeologinius kasinėjimus. Priėjau ir užkalbinau archeologą. Tai buvo pirmoji pažintis su Vladu Žulkumi. Nuo tada tapome pažįstami, o prasidėjus Atgimimui, dalyvaudavome įvairiose akcijose. Taip įsisukau į miesto gyvenimą.

– Abu su žmona esate menininkai. Ar jūsų dukrai Saulei perdavėte polinkį į menus?

– Dukra pasirinko tarptautinio verslo vadybos studijas Anglijoje. Ji turėjo gabumų menams, bet mes su žmona Jūrate pernelyg mažai ją skatinome. Galbūt nulėmė tai, jog nusprendėme, kad šitai šeimai užteks menininkų. Kita vertus, tai buvo pačios Saulės pasirinkimas.

Dovana įžiebė aistrą

– Užsiminėte apie keramiko darbą. Kokia yra jūsų profesija, ką studijavote?

– Esu dailininkas. M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje nuo penktos klasės mokiausi skulptūros. Tuomečiame Dailės institute baigiau keramikos studijas. O istorija ir archeologija yra mano didysis pomėgis, kuris tapo profesija. Dabar pagalvoju, kad visi pomėgiai yra tapę man darbu. Dar sovietmečiu domėjausi politika, o atkurtoje Lietuvoje likimas lėmė pabūti politiku profesionalu.

– Kas jus sieja su archeologija?

– Mama dirbo knygų rūmuose ir parnešdavo tokių tada laisvai neprieinamų knygų kaip Vinco Pietario „Algimantas“. Pamenu, ši knyga tapo dideliu impulsu domėtis Lietuvos istorija. Keturioliktojo gimtadienio proga mama man padovanojo mažutę populiarią archeologės Rimutės Rimantienės knygutę „Pirmieji Lietuvos gyventojai“ apie akmens amžių. Nuo tada užsikrėčiau aistra ir archeologijai. Atidžiai perskaičiau knygutę ir pradėjau savo aplinkoje ieškoti panašių daiktų. Seneliai gyveno Marcinkonyse, Dzūkijoje. Ten leisdavau atostogas, mėgau vaikštinėti apylinkėmis, apėjau visus upelius ir ežerėlius, ieškodamas akmens amžiaus stovyklaviečių. Senelių kieme aptikau dvi nuoskalas, padarytas žmogaus prieš daugybę metų. Palyginau jas su archeologės piešiniais.

– Ar jūsų vaikiškus tyrinėjimus patvirtino profesionalai?

– Mano keramikos mokytojas Egidijus Talmantas supažindino su R.Rimantiene. Jai parodžiau radinius ir ji patvirtino, kad neapsirikau. Tai tapo man dideliu impulsu ieškoti akmens amžiaus stovyklaviečių. Esu aptikęs apie pusšimtį stovyklaviečių nuo paleolito iki neolito laikotarpio. Jau buvau baigęs institutą, kai savo rinkinį perdaviau jaunam archeologui Tomui Ostrauskui, o jis – Nacionaliniam muziejui. Kiek žinau, mano atrastose stovyklavietėse vyksta archeologiniai tyrimai.

– Ar vaikystės pomėgis padeda dabartiniame darbe?

– Be abejo. Lengviau perprantu juodųjų archeologų daromą žalą. Prisimindamas savo paties hobį, turiu pripažinti, kad šiandien mano veikla būtų vertinama neigiamai. Tiesa, skirtingai nei juodieji archeologai, apie radavietes visada informuodavau R.Rimantienę, labai kruopščiai vedžiau dienoraščius. Tikiu, kad tai palengvindavo profesionalų darbą.

– Ar nenorėjote tapti archeologu?

– Dvejojau, ką daryti. Ėjau klausti R.Rimantienės patarimo, kur stoti. Ji man patarė pagalvoti, nes istorikų papaišančių buvo, bet dailininkų, besidominčių istorija ir kuriančių istorine tematika, labai mažai. Įstojau į Dailės institutą ir nesigailiu, nes niekada neturėjau vargo dėl temų savo darbams.

– Koks įsimintiniausias jūsų kūrinys?

– Diplominiam darbui pasirinkau tada dar visiškai naują objektą – laidojimo urnas. Penkių urnų cikle dominavo baltų istorijos motyvai. Centrinę urną skyriau baltų kosmologiniam medžiui su šaknimis, kuriose gyveno požemio dvasios; kamienu su žmonėmis, žvėrimis ir kitais žemiškais dalykais; lapija su dievais, laumėmis ir dvasiomis. Su šituo mano darbu atsitiko įdomi istorija. Prasidėjus Atgimimui, į Lietuvą buvo parvežti Lietuvos prezidento Kazio Griniaus palaikai. Gerai pamenu, kaip žiūrėdamas „Panoramą“, pagerbimo ceremonijos metu pamačiau savo didžiąją urną. Vėliau klausiau savo dėstytojo, kaip atsitiko, kad mano darbas buvo panaudotas tokiam tikslui. Jis papasakojo, kad nebuvo kur gauti gražios urnos, tada ir buvo prisiminta, kad studentas padarė tokį diplominį darbą. Tiesa, autoriaus niekas apie tai neinformavo. Man apie tai liko tik malonus prisiminimas.

Pajūryje namo nepasistatė

– Esate vieną kadenciją dirbęs Klaipėdos apskrities viršininku, tačiau neteko girdėti, kad užėmęs tokį aukštą postą būtumėte įsigijęs namą pajūryje ar prestižinėje uostamiesčio vietoje. Kaip tai atsitiko?

– Baigę studijas su žmona apsigyvenome jos mamos trijų kambarių bute. Ten susilaukėme dukros ir tebegyvename iki šiol. Turėjome teisėtą galimybę persikelti uošvės šeimos turėtą žemę. Žmonos senelis turėjo daugiau nei 300 hektarų. Bet aš į politiką ėjau iš idealistinių paskatų ir puikiai žinojau, kad net teisėti veiksmai sukels perdėtą susidomėjimą ir gali pakenkti politikui. Todėl net neturėjau abejonių, ar tai daryti.

– O kaip artimieji reagavo į tokį apsisprendimą? Negi neragino imti, kas priklauso?

– Skatino. Uošvė ne vienus metus priekaištavo, bet šiandien, manau, ji puikiai supranta, kad pasielgiau teisingai. Tada mano alga buvo nuo pustrečio iki trijų tūkstančių litų. Gyvenau tik iš atlyginimo. O vien iš algos pasistatyti namus ar pirkti sklypus neįmanoma. Todėl man labai įdomu, kaip tą sugeba šiandieniniai politikai, deklaruodami kelių tūkstančių litų atlyginimus. Man nei apmaudu, nei pavydu, nes eidamas į politiką neturėjau pragmatinio tikslo. Mums trims trijų kambarių užtenka.

Partijos turi atsinaujinti

– Kaip baigėsi jūsų partinė priklausomybė?

– Tebesu konservatorių partijos narys, bet ne aktyvus, pastaruoju metu ir susirinkimuose nebedalyvauju, ir į rinkimus nesiruošiu. Manau, kad visą jaunatvišką energiją paaukojau 1993 metais, kai partija kūrėsi, 1995-aisiais, kai tapau miesto tarybos nariu, tų pačių metų pabaigoje tapau vicemeru, o 1997-ųjų pradžioje buvau pakviestas tapti apskrities viršininku ketverių metų kadencijai. Aš nenusivyliau politika, tik greitai supratau, kad bet kurioje partijoje negalima užsibūti. Mano įsitikinimu, jeigu užsieniuose mokslus baigusi naujoji politikų karta užims senųjų vietą, po truputį judėsime pirmyn. Matau, kad faktiškai visų šiandieninių partijų lyderiai ir pirmojo dešimtuko žmonės jau daug metų nesikeičia. O be reikalo. Man akivaizdu, kad dabar du trečdaliai žmonių į politiką eina spręsti savo pačių, artimųjų bei draugų materialinių problemų.

– Kaip jaučiatės nebebūdamas jokiuose aukštuose postuose?

– Niekada nemaniau, kad esu profesionalus politikas. Žinojau, kiek trunka apskrities viršininko kadencija, baigiau ją ramia sąžine. Neabejojau, kad rasiu darbą. Politinės orientacijos nepakeičiau, man sunku suvokti, kaip žmogus gali kardinaliai keisti savo politines pažiūras.

Stirnų žvilgsniai sugraudina

– Ką veikiate po darbo?

– Nuo 2004 m. aš esu Baltijos šalių jūrinio paveldo ir pakrančių kultūros monitoringo darbo grupėje. Tai tarptautinė organizacija, vienijanti 10 Baltijos jūros šalių. Rengiame temines parodas, leidžiame leidinius, plakatų serijas, skirtas istoriniams švyturiams, uostams, laivams. Pastaruoju metu renkame medžiagą apie istorinį silkių kelią. Žadame atskiru leidiniu išleisti įvairių šalių silkių gaminimo receptus. O kitas mano pomėgis – medžioklė.

– Ar nesudreba ranka per taikiklį žvelgiant į nieko nenutuokiantį žvėrį?

– Baisu ir gaila buvo pirmą kartą, kai medžiojau lapę. Dažniau pakeliu šautuvo vamzdį taikydamas į stirnas, jų žvilgsniai būna graudūs. Mano trofėjai kuklūs – kelių stirnelių ragai. Jaučiu ne tiek aistrą šauti, kiek būti gamtoje.