„Prarastoji karta“ kėlė dvasią: Klaipėdos menininkai išreiškė savo pilietinę poziciją paroda gatvėje

Jaunųjų menininkų sambūrį tada sudarė menininkai Romas Klimavičius, Vidas ir Virgilijus Bizauskai, Algimantas Jusionis, Rytis Martinionis, Justas Mickevičius.

Tuo metu V.Bizauskas viename pirmųjų Liepų gatvės namų turėjo dirbtuves, kurios 1991-ųjų sausį buvo tapusios savotiška menininkų būstine. Pro langus vyrai matė ir Lenino paminklą, apsuptą sovietų kariuomenės tankečių, ateidavo pasišildyti po budėjimo prie savivaldybės.

Sukrėsti žudynių Vilniuje menininkai nusprendė išreikšti savo pilietinę poziciją drastiška paroda tiesiog gatvėje.

"Mūsų grupės krikštatėvis R.Klimavičius kalbėjo su tuomečiu miesto tarybos pirmininku Vytautu Čepu ir gavo pritarimą surengti tokią protesto akciją. Per kelias dienas susiradome medžiagų ir padarėme", – prisiminė menininkas V.Bizauskas.

Taip vieną dieną prie savivaldybės besibūriuojantys klaipėdiečiai pamatė kraujo pilnus kariškus kerziniais vadinamus batus su užrašu "Našy" (mūsiškiai), raudoną gesintuvą, apkabinėtą sovietiniais kariniais medaliais, juoda staltiese apdengtą stalą su lėkštėmis, o jose – kraujyje paskendę veidai, kultuves, spragilus ir akmenų svaidykles, simbolizuojančius lietuvių tautos ginklus 1831–1991 m., sulopytą metalinę geldą su Iljičiaus lempute ir užrašu "Aurora" bei kitus sarkazmo kupinus darbus.

Menininkų tikslas buvo pasmerkti brutalią jėgą bei sovietinę priespaudą ir suteikti atgaivą kovotojams.

V.Bizauskas pasakojo norėjęs aulinius pripilti tikro kraujo, bet tuo metu tai pasirodė neįmanoma užduotis. Teko iš padėties suktis kitaip, bet žiūrovai suprato, ką vaizduoja batuose raudonai nudažytas kartonas.

"Kai pradėjome į gatvę viską nešti ir dėlioti, žmonės nesuprato, kas vyksta. Tikroji esmė labai greitai tapo aiški, tada pasigirdo plojimai, girdėjome padrąsinančius ir giriančius žodžius. Kovojome tais būdais, kokius mokėjome geriausiai. Labai norėjome prisidėti prie bendros kovos ir parodyti savo pilietinę poziciją. Minčių buvo visokių, kažkas siūlė naktį perdažyti rusų tankus, bet tos idėjos greitai atsisakėme, tai galėjo labai liūdnai baigtis", – prisiminimais dalijosi V.Bizauskas.

Vakarais parodos objektai būdavo sunešami į dirbtuves, o ryte ir vėl išnešami į gatvę.

Parodą "Kruvinoji vakarienė" žmonės apžiūrinėjo kelias dienas.