Režisieriaus, teatrologo, Klaipėdos universiteto profesoriaus dr. Petro Bielskio įvaizdis jau seniai neatsiejamas nuo vyskupo M. Valančiaus asmenybės. Kartą suvaidinęs vyskupą profesorius atrado jo dvasios jėgą, kuri veikia ir XXI amžiuje.

Ne atsitiktinai P. Bielskio 90-ojo gimtadienio sukaktį paminėti į Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto Baltąją salę susirinkę jo mokiniai, kraštiečiai, giminės ir pažįstami pamatė profesorių, vilkintį vyskupo rūbais.

Sukaktis P. Bielskiui tapo proga kalbėti ne apie viso gyvenimo nuopelnus, o parodyti savo tapybos darbus, pristatyti naują savo knygą „Mažosios sakmės: laiko atodangos“, susitikti su buvusiais studentais ir bendradarbiais.

Daugybę kartų iš jo lūpų girdėtas M. Valančiaus tekstas apie tai, kaip reikia gerbti mamas, ir vėl ne vienam spaudė ašarą. Iš P. Bielskio lūpų jie skambėjo taip įtaigiai, tarsi į susirinkusiuosius būtų prabilęs pats vyskupas.

Sukaktis P. Bielskiui tapo proga kalbėti ne apie viso gyvenimo nuopelnus, o parodyti savo tapybos darbus, pristatyti naują savo knygą „Mažosios sakmės: laiko atodangos“, susitikti su buvusiais studentais ir bendradarbiais.

Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Rimantas Balsys, pristatydamas jubiliatą, sukūrė sakmę apie tris laumes, kurios prieš 90 metų laukdamos kūdikio gimimo pranašavo jam ateitį. Per anksti savo žodį tarė norėjusioji lemti jam kunigo likimą, paskubėjo jam ir kitokią dalią žadėjusioji. O pačiu laiku prabilo ta, kuri nubrėžė naujagimiui ilgą ir nelengvą, bet labai šviesų gyvenimą su teatru, studentais, kūryba, daugybe didžiausios pagarbos vertų darbų.

Šeima: P. Bielskis su dukra Dalia ir anūke Ugne Daniele traukė liaudies dainą. D. Janauskaitės nuotr.

Šviesaus proto ir puikios atminties profesorius drauge su savo buvusiais mokiniais vaidino M. Valančiaus laiškų pagrindu sukurtus vaizdelius, nukeliančius į XIX amžiaus carinės Rusijos okupuotą Lietuvą. P. Bielskiui talkino buvę jo studentai.

Po to rikiavosi eilės sveikintojų su gėlėmis ir dovanomis rankose. Jau žili, nemenko stoto vyrai ir moterys įvardino profesorių tetušėliu. Pasirodo, būtent taip P. Bielskį vadindavo jo studentai.

Jautriais žodžiais į profesorių prabilo jo kraštiečiai iš Šilalės krašto.

Drauge su dukra Dalia ir anūke Ugne Daniele P. Bielskis uždainavo liaudies dainą, ir tai buvo vienas jautriausių viso renginio akcentų.

Pagerbtas susirinkusiųjų profesorius dėkojo žmonai Stasei, dukroms Daliai ir Eglei, anūkėms Ievai Marijai, Ugnei Danielei, žentui Šarūnui.