Pavyko įvykdyti paskutiniąją valią: sukilimo vadas grįžta

Sistemai nepalanki figūra

J. Budrys beveik prieš 60 metų buvo palaidotas Tautinėse lietuvių kapinėse Čikagoje, nors norėjo atgulti būtent Klaipėdoje.

Šią velionio valią tam tikra prasme atspindi ir jo kapą ženklinantis paminklas, ant kurio iškaltas stilizuotas mūsų uostamiesčio herbas.

„Palūžo ąžuolas, kuris ypatingai Klaipėdos krašte buvo giliai įleidęs šaknis ir įamžinęs savo vardą. Ten velionis savo laiku kūrė istoriją. Ten būtų tinkamiausia jam amžinojo poilsio vieta. Deja, ten tam kūrėjui šiandien vietos nėra. Nuožmus okupantas neleidžia įgyvendinti tą velionio ir tautos troškimą“, – taip per laidotuves prie J. Budrio karsto 1964 m. rugsėjį kalbėjo Lietuvos reikalų patikėtinis Vašingtone Juozas Kajeckas (citatos kalba netaisyta – A. D.).

Pirmoji sovietinė Lietuvos okupacija Budrių šeimą užklupo Jungtinėse Valstijose, kur nuo 1936 m. J. Budrys dirbo Lietuvos generaliniu konsulu ir beveik iki mirties atstovavo nepriklausomai Lietuvos vyriausybei tremtyje, nuolat viešai reikšdamas savo antisovietinę poziciją.

Sovietinei sistemai tai buvo labai nepalanki figūra.

Suprantama, sovietmečiu jo pavardė čia buvo tabu, todėl nekeista, kad J. Budrio palaikų sugrįžimas į Klaipėdą užtruko beveik 60 metų.

Susidūrė su pasipriešinimu

Apie galimybę perkelti J. Budrio palaikus iš Čikagos į Klaipėdą garsiau prabilta maždaug prieš penkerius metus.

„Pradžioje susidūrėme su pasipriešinimu tai idėjai, ir labiausiai nustebino, kad jo sulaukėme iš tokių žmonių, kurie tarsi turėjo ją palaikyti. Ir dar nustebino noras J. Budrio palaikus perlaidoti kažkur už Klaipėdos, kur jis būtų prisimenamas tik per šventes, o paskui galiausiai pamirštas. Gerai, kad pavyko įtikinti palaikus perlaidoti Skulptūrų parke. Aplinkybės puikiai sutapo, kad buvo pertvarkomas parkas, tai davė didelį postūmį tai minčiai tapti kūnu“, – kalbėjo vienas pagrindinių J. Budrio palaikų sugrąžinimo į Klaipėdą iniciatorių istorikas D. Elertas.

Dainius Elertas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Pradžioje susidūrėme su pasipriešinimu tai idėjai, ir labiausiai nustebino, kad jo sulaukėme iš tokių žmonių, kurie tarsi turėjo ją palaikyti.

Tarp D. Elerto bendraminčių buvo ir dar vienas Klaipėdos šviesuolis – pernai miręs muziejininkas Dionyzas Varkalis, kuris taip pat siekė, kad krašto sukilimo vadas J. Budrys amžinojo poilsio atgultų Klaipėdoje.

Apie tai tuomet rašė ir dienraštis „Klaipėda“ („Paskutinė sukilėlio valia“, 2019 01 05).

Šiemet, minint krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetį, sukilimo vado sugrįžimo „operacija“ į Klaipėdą įgijo realų pavidalą.

Nuopelnai – neginčijami

J. Budrio (1889–1964) nuopelnai Lietuvai, prijungiant Klaipėdos kraštą, yra nekvestionuojami.

Jis vienintelis nepabūgo atsakomybės ir rizikos vadovauti Klaipėdos krašto anšliusui, kai daugelis Lietuvos karininkų atsisakė.

J. Budrys buvo paskirtas vadinamojo Klaipėdos sukilimo kariniu vadu ir pakeista pavarde vadovavo Kaune suformuotai Ypatingosios paskirties rinktinei.

Prancūzijos kariuomenei pasitraukus iš Klaipėdos krašto, vasario 19 d. jis paskelbė perimąs Prancūzijos vyr. komisaro pareigas Klaipėdos krašte.

1924 m. spalio 21 d. prezidento dekretu paskirtas pirmuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi, tačiau pasitraukė iš gubernatoriaus pareigų po lietuvių partijų nesėkmės per pirmuosius rinkimus į Klaipėdos krašto seimelį 1925 m. lapkritį.

Vėliau J. Budrys dirbo Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje patarėju, 1928 m. sausį buvo paskirtas Lietuvos konsulu Karaliaučiuje, o 1936 m. rudenį – Lietuvos generaliniu konsulu JAV.

Šias pareigas ėjo visą likusį savo gyvenimą – 28 metus iki pat mirties.

Žmonai šalia – ne vieta?

Tarsi jau sutarus, kad J. Budrio palaikai bus pervežti į Lietuvą, suabejota, kodėl šalia reikėtų palaidoti ir jo žmonos palaikus.

Tam pradžioje priešinosi ir žinomi Klaipėdos žmonės.

Prie Skulptūrų parko renovacijos prisidėjęs klaipėdietis dizaineris K. Mickevičius buvo įsitikinęs, kad ši pora Klaipėdoje amžinojo poilsio turi atgulti kartu. Vis dėlto tam reikėjo svarių argumentų.

„Ieškojau archyvuose ir radau R. Kašubaitės-Budrienės asmens bylą, o joje – įrodymus, kad ji buvo ne tik savo vyro gyvenimo bendražygė, bet ir bendradarbė žvalgybos tarnyboje, kad ji aktyviai veikė Klaipėdos krašte prieš tuos svarbius istorinius įvykius. Taip atsirado pagrindas ją palaidoti Skulptūrų parke šalia vyro ir greta už Klaipėdą žuvusių kovotojų“, – pasakojo K. Mickevičius.

Indėlis: už R. Kašubaitės-Budrienės bylos kopiją, kuri tapo įrodymu, kodėl ir ji turėtų būti išskirtinai pagerbta, klaipėdietis K. Mickevičius Valstybės archyvui sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Už R. Kašubaitės-Budrienės bylos kopiją, kuri tapo įrodymu, kodėl ir ji turėtų būti išskirtinai pagerbta, klaipėdietis Valstybės archyvui sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis.

Komandiruota žvalgybos reikalais

R. Kašubaitė-Budrienė (1902–1998) dirbo Lietuvos žvalgybos skyriuje ir ten pradėjo dirbti netgi anksčiau nei jos būsimasis vyras.

Tuomet 20-metė iš Marijampolės apskrities Liudvinavo miestelio kilusi mergina buvo baigusi Marijampolės gimnazijos keturias klases ir įsidarbino Žvalgybos, paskui Kontržvalgybos skyriaus kanceliarijose.

O 1921 m. vasarą Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Mikalojus Lipčius į tarnybą Kontržvalgų dalyje priėmė ir J. Budrį, tuomet Polovinską.

Nuo 1921 m. spalio 1 d. jis tapo šios dalies viršininku, taigi – tiesioginiu būsimos žmonos vadovu.

Kaip aiškėja iš R. Kašubaitės-Budrienės dokumentų, ji vykdė ir žvalgybines užduotis, tačiau šioje byloje nėra jos tarnybinių ataskaitų būtent iš to laikotarpio, kai prieš pat krašto prijungimą ji buvo komandiruota į Klaipėdą.

Galimas dalykas, dokumentai, kurie atskleistų, ką čia veikė būsimoji J. Budrio žmona, tebeguli kur nors archyvuose tarp kitų bylų ir yra dar neatrasti tyrinėtojų, nes nei Severino Vaitiekaus, nei Arvydo Anušausko monografijose apie tarpukario Lietuvos žvalgybą nėra nieko apie šią moterį.

Tik iš turimų pažymų matyti, kad ji į Klaipėdą vyko prieš pat svarbius kraštui įvykius.

Žvalgybos skyriaus viršininkui skirtame dokumente parašyta, kad 1923 m. sausio 6 d. R. Kašubaitė grįžo iš komandiruotės Vokietijoje. Pačios R. Kašubaitės tos pačios datos pareiškime Kontržvalgų dalies viršininkui pažymėta, kad ji grįžo iš komandiruotės Klaipėdoje ir pradeda eiti savo pareigas.

Išvykusi į Klaipėdą ji buvo 1922 m. gruodžio 30 d.

Taigi R. Kašubaitė čia išbuvo savaitę. Ką ji veikė, koks buvo komandiruotės tikslas, duomenų rasti nepavyko.

Jau po karinės operacijos, 1923 m. sausio 26 d., Lietuvos Kontržvalgybos skyriaus viršininkui pranešama, kad „Kontržvalgų dalies registracijos biuro vedėjo padėjėja Košubaitė R. nuo šių metų sausio 26 d. komandiruota į Kretingą žvalgybos reikalais“.

Byloje išliko ir gana delikatus 1923 m. kovo 8 d. paties J. Budrio prašymas Žvalgybos skyriaus viršininkui jo mylimą moterį palikti Klaipėdoje.

Publikacija apie R. Kašubaitės-Budrienės veiklą buvo spausdinta dienraštyje „Klaipėda“ („Sugrįžimui – žalia šviesa“, 2023 02 04)

Sugrįžimas – jau greitai

Šios garsios poros palaikų perlaidojimas galiausiai tapo realus, kai buvo prisibelsta iki Vyriausybės.

Daug pastangų į visą J. Budrio ir R. Kašubaitės-Budrienės sugrįžimo procesą įdėjo ir tuometis Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas bei vicemeras Arvydas Cesiulis.

Po daugiau nei pusmetį trukusių derinimų, valstybininkų ir diplomatų pastangų J. ir R. Budrių palaikai bus pristatyti į Vilniaus oro uostą rugsėjo 21 d.

Rugsėjo 22 d. numatoma perlaidojimo ceremonija Klaipėdoje.

Palaikai bus atvežti į Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčią, po to Skulptūrų parke vyks laidotuvių iškilmės.

Įvertinę keletą galimų palaidojimo vietų, istorikai nusprendė, kad tam tinkamiausias dabartinis Klaipėdos Skulptūrų parkas.

Tam reikalui šioje teritorijoje esančių senųjų kapinių statusas pakeistas iš neveikiančių į riboto laidojimo.

Po perlaidojimo senosioms kapinėms vėl bus grąžintas neveikiančių kapinių statusas.