Pagarbos diena

Šiandien labai daug kalbėsime apie meilę. Merginos lipdys vaikinams ant žandų širdeles. Įsimylėjėlių lauks viešbučiai su romantiška vakariene prie žvakių dviem už 120 litų.

Kai kas, kam leidžia piniginė, skris į Paryžių ir Eifelio bokšte pasipirš savo vienintelei išrinktajai.

O kas negavo bilietų į Paryžių, tenkinsis Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartalu ir legalios „žolės“ svaiguliu.

Nepinigingi įsimylėjėliai siaus naktiniuose klubuose. Arba eis bučiuotis ant suoliukų į Klaipėdos autobusų stotį, kurios prietema - lyg specialiai sugalvota Valentino dienos nuotykiams.

Vieni keiks Valentino šventę už jos plokščią prasmę, gožiančią Nepriklausomybės dieną. Kiti šaipysis iš valdiškai švenčiamos Vasario 16-osios. Su kariniais paradais, iškilmingai tuščiomis kalbomis apie meilę gimtajam miestui.

Meilę, iš kurios kaip yla iš maišo lįs rinkimų prekės.

Tame meilės siautulyje kažkaip ima ir pritrūksta pagarbos žmogui.

Galbūt reikėtų į švenčių sąrašą įrašyti Pagarbos dieną. Ją būtų galima švęsti kasdien be didelių išlaidų.

Tuomet kaimynų šeima nesibartų taip, kad už sienos darželinukas girdėtų visus lietuvių, rusų ir anglų sugalvotus keiksmažodžius.

Pagarbos dieną niekas negręžtų, nekaltų, negriautų blokinio namo sienų pirmos grupės invalidui virš galvos.

O penkiolikmetis iš devinto aukšto galų gale išjungtų naktinio klubo „bumčiką“, nuo kurio šokinėja net kaimynų baldai.

Pagarbos dieną alkoholikai negirtuokliautų po daugiabučio langais senkapiuose. Ir ten niekas nevestų savo keturkojų atlikti gamtinių reikalų.

Pagarbos dieną valdininkai išsiųstų interesantams atsakymus, kurie užsigulėjo stalčiuose dvejus metus.

Tą dieną nereikėtų paradų, kvailų pirkinių.

Užtektų laiptinėje kaimynui paduoti ranką ir paklausti: „Ar tavo duktė jau baigė muzikos mokyklą? Visą dieną negirdžiu jos grojant pianinu“.