Tarptautinės aviacijos ir kosmonautikos dienos išvakarėse buvęs Palangos oro skrydžių vadovas, o dabar parlamentaras Pranas Žeimys savo gyvenimo etapą prie dispečerio pulto prisimena šviesiai. Ir nors pačiam pilotuoti lėktuvo neteko, jis per šią savo darbo praktiką ne kartą išgyveno aviatorių profesijos žavesį ir tragizmą.

Planus koregavo teroristai

– Esate gimęs Kretingos rajone, o mokyklą baigėte Skuode, kaip ten atsidūrė jūsų šeima?

– Tėvukai gyveno prie Salantų tokiose pelkėtose vietose, aplink buvo sunkiai dirbamos žemės. Todėl 1964 m., kai man buvo septyneri, išsikėlėme į Skuodo rajoną, Puodkalių kaimą. Ten tėveliai gyveno iki gyvenimo pabaigos.

– O kaip jūs pasirinkote aviaciją?

– Mokykloje turėjau įvairių svajonių. Pradžioje mano svajonė buvo ne aviacija: besimokydamas Skuodo vidurinėje, norėjau tapti ir geografijos mokytoju, ir filologu, ir karininku. Viršų paėmė būtent ši specialybė. Tačiau kai 1970 m. iš TSRS tėvas ir sūnus Brazinskai "nuvarė" lėktuvą į Turkiją, lietuviams visos durys į tam tikras profesijas buvo uždarytos. Pamenu, dar paauglystėje, kai teko dirbti kino mechaniku, ne kartą žiūrėjau pagal šiuos įvykius sukurtą filmą "Abiturientė". Labai žavėjausi aktore, kuri suvaidino per tą užpuolimą nužudytą stiuardesę N.Kurčenko. Bet kuriuo atveju Brazinskų istorija lietuvaičiams kuriam laikui užkirto galimybes tapti ir karininkais, taip pat ne tik karo, bet ir civilinės aviacijos lakūnais.

– Tad pasirinkote Rygos skraidymo technikos mokyklą?

– Jau vyresnėse klasėse su bendraminčiais nemažai laiko tūnodavome Skuodo oro uoste, ten leisdavosi dvisparniai lėktuvai An-2 ("kukurūznikai"). Tai buvo jaunatviška romantika. Mums tos aviacijos tada reikėjo bet kokios formos. Todėl ir pasirinkau aviacijos dispečerių mokyklą.

Bloga informacija – tabu

– Kai dirbote Palangos oro uoste, ar buvo bandymų "nuvaryti" lėktuvą?

– Buvo toks atvejis Palangoje, bet pačiam su tuo susidurti neteko. Tą dieną dirbo skrydžių vadovas Sergejus Osačenka, buvo jo pamaina. Toks vilnietis vaikėzas sugalvojo iš Palangos į Daniją "nuvaryti" An-24. Jis pasigamino kelių rankinių granatų, vadinamųjų citrinukių muliažus ir prisitvirtino prie kojų. Įlipęs mėgino pagąsdinti. Aišku, jį greitai nuginklavo ir uždarė į bagažo patalpą greta lakūnų kabinos. Paskui ekipažas pasakojo, kad jis tik verkė ir prašė, kad nemuštų. Tada lėktuvas apsuko ratą virš Baltijos jūros ir nusileido Vilniuje. Lėktuvo vado pavardė buvo Dudkinas, pamenu, po to incidento jis kurį laiką negalėjo atsigauti nuo patirto streso ir nepajėgė skraidyti. Aviacijoje ir rimti, ir nerimti dalykai, net išpuoliai su netikrais ginklais įgulai gali turėti rimtų psichologinių pasekmių. Ypač jei apie tai sužinodavo keleiviai. Juk nėra taip paprasta ekstremaliomis sąlygomis priimti teisingus sprendimus, kad nenukentėtų niekuo dėti žmonės. Ekipažas atsakingas už keleivius viso skrydžio metu.

– O skrydžių valdymo centro darbuotojams pasitaikydavo stresinių situacijų?

– Taip, jei būdavo stiprus vėjas, o nusileidimo takas – tik 2 km. Kai aš dirbau, veikė specialūs lėktuvų tupdymo lokatoriai, dabar jų nebėra.  Naudodamiesi tais lokatoriais skrydžių vadovai duodavo komandas ir padėdavo įgulai nutupdyti lėktuvą. Būdavo sudėtingų momentų. Stengėmės, kad klaidų nebūtų, juolab už tai grėsė didelės bausmės – jei suklysdavai antrą kartą, metus neleisdavo dirbti to darbo. Skrydžių vadovų darbas įtemptas, reikalaujantis pasirengimo, greitos reakcijos. Bet aišku, mes nepatirdavome tokios įtampos, kuri tekdavo pilotams.

– Ar anais laikais pasitaikydavo aviacijos katastrofų, apie kurias niekas taip ir nesužinojo?

– Labai daug dalykų žmonės nesužinojo tarybiniais laikais, apie orlaivių nelaimes – taip pat. Ne veltui mums sakydavo, kad visi nuostatai ir taisyklės yra aptaškytos kažkieno krauju. Nauji pataisymai instrukcijose atsirasdavo po kiekvienos tokios nelaimės ar skaudžių įvykių. Sovietmečiu pilotams griežtai buvo įsakyta nepaklusti teroristų reikalavimui laikytis kurso į Vakarų valstybes. Jie privalėjo pasukti lėktuvą 90 laipsnių kampu ir skristi į sovietų šalies gilumą, o užpuolikams aiškinti, kad skrenda ten, kur šiems reikia. Panašiai nutiko ir su Ovečkinų šeima 1988 m., kai ši šeima pamėgino užgrobti lėktuvą. Tada buvo labai daug žuvusiųjų. Po kiekvieno tokio įvykio, kiekviename oro uoste darbuotojai turėdavo išsianalizuoti visas smulkiausias katastrofos, avarijos ar užpuolimo aplinkybes, ką blogai padarė įgula ar skrydžių valdymo specialistai. Visus incidentus, kurie nutikdavo sovietinėje aviacijoje, žinojome su visomis smulkmenomis. Tačiau nei per TV žinias, nei laikraščiuose apie tas avarijas nebuvo nė žodžio. Skelbdavo tik rezonansinius įvykius, kurių nuslėpti jau būdavo nebeįmanoma. Taip žmonės išgirdo apie jau minėtos daugiavaikės Ovečkinų šeimos mėginimus užgrobti lėktuvą ir liūdną jų baigtį, apie Dylenką, kuris iš Tolimųjų Rytų į Japoniją "nuvarė" karinį lėktuvą, apie tokį latvį pavarde Vilks, kuris iš Latvijos pabėgo An-2. Blogiausia, kad iki praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžios pilotai lėktuve neturėdavo jokio ginklo. Po to kiekvienu reisu kartu su keleiviais civiliais rūbais skrisdavo ir ginkluotas milicininkas. Jis vyko ir per Brazinskų išpuolį, bet nesugebėjo apsaugoti stiuardesės ir pats buvo nukautas.Vėliau jau buvo įsakyta apginkluoti lėktuvo ekipažą, ir pati įgula įvertindavo situaciją, kada reikia panaudoti ginklą.

– Kaip vertinate faktą, kad lėktuvai dabar vis dažniau tampa teroristų taikiniais?

– Terorizmas apėmė ne tik aviaciją, išpuolių daugėja tiek jūroje, tiek sausumoje ir pasiekė košmariškus mastus. Baisūs dalykai. O paskutinis įvykis, kai pats pilotas pražudė žmones, rodo, kad įgulos narius reikia tikrinti dar kruopščiau.

Neįprastas hobis

– Minėjote, kad aviacijos srityje nebedirbate daugiau nei 20 metų, o pats ar mėgstate naudotis oro linijomis?

– Liepos viduryje bus 23 metai, kai nebeužsiimu aviacija. Bet yra bičiulių ir draugų, kurie turi nuosavus lėktuvėlius, tad mielai paskraidau, kai pakviečia. Aviacija – labai gražus, romantiškas sportas, gerai sutvarkytas verslas, ir, manyčiau, gana saugi pramoga.

– Be aviacijos dar turite stebinamų iliuzionisto gebėjimų, iš kur tai?

– Pokštai su kortomis – senas dalykas, daugiau nei prieš 26 metus ėmiau domėtis. Nors dabar tuos fokusus rodau retai. Pamenu, vienose vestuvėse parodžiau pokštus su kortomis, ir nuotraukos nutekėjo į viešumą. O viskas prasidėjo Lietuvos iliuzionistų klubo pasirodyme, kuriame dalyvavau kaip žiūrovas. Mane pakvietė į sceną, šį bei tą parodė, kaip tie dalykai atliekami. Išmokau, patiko. Tada nuskambėjo kažkieno ironiška, pastaba: ar merui dera tokie dalykai, ar mums reikalingas miesto vadovas fokusininkas-apgavikas? Tačiau vieni šoka, kiti dainuoja, treti kažką kita daro. Bet iš magijos niekada duonos nevalgiau. Tai – tik pomėgis ir tiek.

– Be jūsų yra dar vienas Pranas Žeimys, ar girdėjote apie tokį?

– Mano bendravardis ir bendrapavardis yra Aukščiausiojo Teismo teisėjas. Pirmąkart apie jį išgirdau, kai jis buvo paskirtas į šias pareigas. Kaip tik važiavau į komandiruotę į Vilnių. Tada tikrai nebuvo balandžio 1-oji, bet žurnalistai kažkaip išsuko, kad aš išlėkiau į Aukščiausiąjį Teismą, naująją paskyrimo vietą. Vėliau išties teko apsilankyti Aukščiausiajame Teisme dėl vienos gyventojos skundo, tai koridoriuje pamačiau ant durų lentelę su jo pavarde, užsukau pasisveikinti. Dar pasidomėjau, kad galbūt esame giminės, bet paaiškėjo, jog jo giminės linija visai kita. Tik tiek jį ir pažįstu. Kartais tokie sutapimai glumina, net pagalvoju: nejaugi kitokių lietuviškų vardų neįmanoma parinkti?

Vizitinė kortelė:

Gimė 1957 m. vasario 5 d. Kretingos raj. Barzdžių kaime.

Mokėsi Skuodo vidurinėje mokykloje (dabar – Skuodo P.Žadeikio gimnazija).

1975–1978 m. mokėsi Rygos skraidymo technikos mokykloje ir įgijo skrydžių vadovo specialybę.

Nuo 1979 m. pagal paskyrimą dirbo Palangos oro uoste skrydžių vadovu.

1983 m. įstojo į Leningrado aviacijos akademiją (dabar – Sankt Peterburgo aviacijos universitetas), kurią 1987 m. baigė ir įgijo skrydžių valdymo inžinieriaus specialybę.

Grįžo į Palangos oro uostą ir iki 1992 m. vidurio dirbo Palangos oro uosto direktoriaus pavaduotoju komercijai.

1994–1996 m. dirbo Palangos "Baltijos" vidurinėje mokykloje anglų kalbos mokytoju ir informacinių technologijų inžinieriumi.

1995 m. paskirtas Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriumi, šias pareigas ėjo iki 1996 m. pradžios.

1997–2008 m. – Palangos savivaldybės tarybos narys.

1997–2000 m. ir – 2002–2005 m. – Palangos savivaldybės meras.

Nuo 2008 m.– Seimo narys.

Žmona Tatjana, sūnūs Tomas ir Romas.