Nutylėtų nusikaltimų šleifas – našlaičių iš Rytprūsių tragedija

Idilė netoli Tilžės

Garbaus amžiaus Liucija Mikoleit-Mikutienė jau kurį laiką gyvena Vokietijoje, tačiau kasmet atvažiuoja į savo sodybą Kretingos rajone, kur prabėgo didelė dalis jos gyvenimo.

Tai ne jos gimtinė, pati Liucija kilusi iš kadaise pasiturinčio ūkininko šeimos netoli Tilžės (dab. Sovetskas).

Šiandien tas kaimas vadinamas Bolšojė, bet jos tėvų sodybos, kurioje kadaise buvo auginami trakėnų veislės žirgai, nebėra.

Šeimoje buvo trys vaikai (vyriausioji sesutė 14 metų nuskendo per sporto varžybas), tad Liucija, gimusi 1937 m., buvo pati vyriausia.

Kai karas ėjo į pabaigą, jai buvo septyneri, sesutei – penkeri, o broliukui – ketveri.

Mus parvežė į patį pragarą, kuris sugriovė mūsų visų gyvenimą.

"Mūsų pavardė – Mikoleit, turbūt esame nutautėję lietuviai Mikolaičiai. Tik mūsų šeimoje lietuviškai jau niekas nekalbėjo, tiesa, mano senelė mokėjo lietuviškai, pasakojo, kai ji buvo jauna, kaime dar vykdavo lietuviškos pamaldos. Tai, kas mes tokie, taip ir neaišku. Istorija – įdomus dalykas. Jei būčiau turėjusi normalų gyvenimą, mokyčiausi kalbų ir istoriją", – savo slaptą svajonę atskleidė moteris, kuriai "geradariai", kai ji liko našlaitė, leido baigti tik keturias klases.

Liucija gerai pamena, kaip kas sekmadienį, važiuodamas į bažnyčią, tėvas apsivilkdavo baltus marškinius, juodą fraką ir užsidėdavo ant galvos cilindrą, mama vilkėdavo melsvą puošnią suknelę ir juodą skrybėlę su vualiu, vaikai taip pat būdavo išpuošti.

Važiuodavo dvikinkiu vežimaičiu. Tokį gyvenimą pamena Liucija, kol link jos vaikystės namų ėmė artėti Rytų frontas.

Patirtis: šiuo metu Vokietijoje gyvenanti L.Mikoleit-Mikutienė, kilusi iš Rytprūsių ūkininko šeimos, septynerių liko be tėvų ir artimųjų, apie savo vaikystę kalba sunkiai tramdydama ašaras. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Iš tetos namų – į karo katilą

Tada atvažiavo tėvo sesuo, teta Helena iš Liudvikshafeno ir pasakė, kad vaikai turi važiuoti su ja, nes vyksta karas. Tėvai žadėjo atvykti vėliau.

Liucija gerai pamena visą kelionę nuo Tilžės iki pat Liudvikshafeno už Berlyno. Pamena skausmingą atsisveikinimą su mama.

Paskui atvyko į tetos Helenos namus, ji su vyru Henriku buvo bevaikiai, tačiau turėjo didelę alaus daryklą.

Vaikams nieko netrūko, Liucija ruošėsi eiti į mokyklą, kai atėjo tėvo laiškas, kad jis su mama į Liudvikshafeną neatvažiuos, tegul vaikai grįžta namo.

"Buvo 1944 metų rugsėjo pradžia. Tai buvo didžiausia kvailystė, kokią tik galima sugalvoti. Pradžioje džiaugiausi, kad grįšiu pas mamą. Bet, kai jau įvažiavome į Tilžę, pamačiau subombarduotą miestą, aplinkui – tik dūmai ir griuvėsiai. Mus lydėjo teta Helena. Mus parvežė į patį pragarą, kuris sugriovė mūsų visų gyvenimą", – kalbėjo Liucija.

Mamos "reikėjo" kareiviams

Tėvų sprendimas likti savo ūkyje, artėjant frontui, Liucijai lig šiol nesuprantamas.

Nežinia: ši į laivą su vaiku lipanti moteris nė nenutuokė, ar pavyks sėkmingai pasiekti krantą, nes frontas nenumaldomai artėjo. (Heinz Schön. "Ostpreußen 1944/1945 im Bild" ir "Als die Rote Armee das Land besetzte. Tragödie Ostpreußen. 1944–1948" nuotr.)

Jie tada nusprendė, kad "rusai irgi žmonės, ir pralaimėjus karą bus galima gyventi ir su jais".

Kaip paaiškėjo visai netrukus, tai buvo milžiniška klaida. Netrukus šeima turėjo trauktis, susikrovė viską į vežimą, kai pabūklų sviediniai jau skriejo virš galvų.

Nuvažiavusi apie 20 kilometrų, Liucijos tėvų šeima įsikūrė kitame apleistame ūkyje. Atėjo 1945-ųjų žiema.

"Tą dieną gerai pamenu, sausio 19-osios vakarą  saulėlydis buvo toks ryškus raudonas, kai pro langus pamatėme tanką su raudona žvaigžde. Dingo visi suaugusieji, mama nubėgo į tvartą, kur tėvas šėrė gyvulius. Paskui ji grįžo verkdama. Tik vėliau sužinojau, ko ji verkė. Mama kareiviams buvo "reikalinga", – sunkiai žodžius dėliojo Liucija.

Tą patį vakarą kareiviai su raudonomis žvaigždėmis mamą išniekino dar kartą ir nužudė, nuogą kūną numetė lauke ant sniego.

Paskui pradėjo degti tvartai su jame pririštais gyvuliais.

Per tą sumaištį kažkur pradingo tėvas, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, pateko į nelaisvę, po kelerių metų buvo paleistas ir, grįžęs į Vokietiją, iki pat mirties nesėkmingai ieškojo pradingusių savo vaikų.

Geradarių sutiko nedaug

Pradžioje vaikus priglaudė kaimynai, paskui prasidėjo trijų mažų vaikų klajonės po karo nuniokotą žemę.

Per tą laiką vaikai buvo apvogti dukart, taip dingo į paltukus įsiūti asmens dokumentai.

Chaosas: neretu atveju, pabėgėliams lipant į traukinį, maži vaikai pasimesdavo nuo tėvų. (Heinz Schön. "Ostpreußen 1944/1945 im Bild" ir "Als die Rote Armee das Land besetzte. Tragödie Ostpreußen. 1944–1948" nuotr.)

Vaikai buvo išgabenti į Kybartus, į belaisvių stovyklą. Iki 1945 m. gegužės 23 dienos Liucija dar buvo kartu su savo sesute ir broliu.

Tą dieną iš lagerio Liuciją paėmė kažkokia Lenė Štranguolys ir išsivežė į Gindulių kaimą, prie Klaipėdos.

Ši moteris mergaitę žiauriai mušdavo. Iš jos ją atėmė Petronėlė ir Juozas Martinkai, kad Liucija prižiūrėtų jų vaiką. Pas juos irgi buvo ne pyragai. J.Martinkus ją spardydavo.

Mergaitei teko ganyti karves, dirbti kolūkyje, šiaip taip baigė pradinę mokyklą, bet toliau mokytis neleido. Paskui ji buvo perleista ūkininkui Vaitkui, vėliau – Birontams.

Paskui ir vėl ją atsiėmė Martinkai, karvėms ganyti. Dar ją aukle savo vaikui pasiėmė tokia mokytoja.

Gyvenimas pagerėjo tik patekus pas buvusį karo kapelioną, kunigą, kur mergaitė talkino klebono šeimininkei.

"Brolį" siuntė KGB?

Pirmąkart po karo, 1956 m. birželio 10 dieną, Liucija prisiprašė tos šeimos, kuriems ji buvo atiduota kaip padienė darbininkė, kad leistų nuvažiuoti į tėviškę.

"Buvo nuojauta, kad ten rasiu tėvą, rasiu mūsų šeimos namus. Tądien kaip tik buvo mano tėvo gimtadienis. Tvartus dar atpažinau, jie išliko, o sodyba buvo nugriauta. Paskui sužinojau, kad tėvas buvo miręs jau 10 dienų. Sužinojau, kad iki mirties jis mūsų ieškojo per Raudonąjį Kryžių, bet nerado, nes mes neturėjome dokumentų, niekur nebuvome registruoti, kaip jis galėjo mus rasti?" – kalbėjo Liucija.

Kybartuose 1945 m. pavasarį išskirti Mikolaičių vaikai buvo išskirti ilgam. Su seserimi Liucija susitiko tik 1972-aisiais. Seseriai pasisekė geriau, jai globėjai sudarė sąlygas baigti mokslus.

Tada Liucija ryžosi ieškoti brolio. Kreipėsi į vietos valdžią. Labai greitai apsireiškė brolis Herbertas iš Maskvos, kur nežinia, kaip atsidūrė. Bet kažkoks labai keistas, kaip teigė pati Liucija.

Baimė: šioje fotografijoje užfiksuotos Rytprūsių karo pabėgėlės, kurios nė nesuvokė, kas jų laukia, susidūrus su Raudonosios armijos "herojais". (Heinz Schön. "Ostpreußen 1944/1945 im Bild" ir "Als die Rote Armee das Land besetzte. Tragödie Ostpreußen. 1944–1948" nuotr.)

"Jis nesutiko atlikti kraujo tyrimo, kad įsitikinčiau, jos tikrai yra mano brolis. Vėliau supratau – jis specialiai kažkieno buvo atsiųstas šnipinėti. Pradėjo mane saugumas tampyti, klausinėti dėl jo. Viskas buvo dėl akių. Vėliau paaiškėjo, kad tikroji jo pavardė Vytautas Grigas", – teigė Liucija, kuri taip ir nesutiko savo tikrojo mažojo broliuko, nebaigė mokyklos, neturėjo normalios vaikystės, nes buvo vilko vaikas.

Išvaryti prūsišką dvasią

"Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo J.Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!" – tai oficiali sovietų propagandininko rašytojo Iljos Erenburgo proklamacija, kuri šimtatūkstantiniais tiražais buvo platinama nuo 1944 m. spalio vidurio, kai Raudonosios armijos 3-iojo Baltarusijos fronto kariuomenė įsiveržė į Rytų Prūsiją.

Toks "palaiminimas" tik dar labiau kurstė žvėriškus raudonosios kariaunos instinktus, keršijant priešui už jo padarytus nusikaltimus.

Kerštas buvo nesibaigiantis, besitęsiantis ir po karo, nes kalbos radijo eteriu, kaip "sovietų kariai nušlavė nuo žemės paviršiaus visą prūsiškųjų junkerių ir fašistų iškrypėlių pasibjaurėtiną šlykštybę", nesiliovė ir 1947-aisiais.

Rusų istorikas Jurijus Kostiašovas savo publikacijoje "Prūsiškos dvasios išvarymas" citavo tuometį Kaliningrado apskrities vykdomojo komiteto pirmininką Dolgušiną: "Viskas, ką diegė fašizmo kanibalai, nugrimzdo amžinybėn. Čionai atėjo tarybiniai žmonės (...), tikrieji šeimininkai (...), kad savo darbu ant juodos praeities griuvėsių pastatytų naują – socialistinį – gyvenimą".

Vilko vaikai liudija

Šio "tikrųjų šeimininkų" socialistinio gyvenimo statybų kaina – tūkstančiai niekuo nekaltų civilių gyventojų sunaikinimas pačiu brutaliausiu būdu.

O likę gyvi nusibadavę našlaičiai – priešo vaikai, kurių, įvairiais duomenimis, galėjo būti iki 7 tūkst., paliko savo išniekintą gimtinę ir klaidžiojo po svetimus kraštus, ieškodami tik maisto, nes užuojautos sulaukti nesitikėjo.

Apie šių mažųjų karo aukų tragediją buvo ilgus dešimtmečius nutylima ir tik visai neseniai Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus istorikai parengė parodą "Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948".

Paroda jau eksponuota Vokietijoje ir dabar keliauja po Lietuvą. Parodą sudaro 22 pastatomi mobilūs stendai ir 10 mobilių monitorių.

Stenduose pateikiama istorinė įvykių Rytų Prūsijoje apžvalga, paremta vilko vaiko dalią patyrusio 21 asmens autentiška istorija, iliustruota šeimų fotografijomis ir dokumentais, vaikų kelionės iš suniokotos Rytų Prūsijos į Lietuvą ir klajonių po skirtingas Lietuvos vietoves žemėlapiai.

Monitoriuose rodoma 12 filmuotų autentiškų liudijimų lietuvių ir vokiečių kalbomis.

Parodos rengėjai neslepia, ne visi kalbinti vilko vaikai sutiko dar kartą prisiminti ir garsiai prabilti apie savo patirtą košmarą, nes jų patirtis buvo pernelyg baisi.

Komentarai

Ramunė Driaučiūnaitė

Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Istorijos skyriaus vedėja

Su kolege Lina Šlapelyte rengėme tą parodą ir kalbinome žmones. Tie kraupūs išgyvenimai juos lydi iki šiol. Mes savo klausimais juos vertėme išgyventi tai, ką jie siekė pamiršti. Verkė pasakodami visi, ir vyrai, ir moterys, verkėme ir mes, stovėdamos už filmavimo kamerų. Jų visų istorijos siaubingos. Iš karo liudininkų, bet ne iš vadovėlių, išgirsti, kas tai yra karas, buvo didelis sukrėtimas. Žmonės kalbėjo, ką jie išgyveno. O juk tada jie buvo vaikai, tik niekuo dėti vaikai. Vienintelė jų kaltė, kad jie buvo vokiečių kilmės. Ir tai, kaip pasielgė sovietai, atėję į Rytų Prūsiją, yra protu nesuvokiama. Pirmiausia, jie žvėriškai elgėsi su jų mamomis, senelėmis, seserimis. Prievartavo ir žiauriausiu būdu jas nužudė. Mergaitėms grėsė prievartavimas iki mirties. Situacija buvo tokia, kad mirtis moterims buvo išsigelbėjimas nuo to, kas su jomis buvo daroma Rytų Prūsijoje. Vaikai karo nuniokotoje teritorijoje liko visiškai vieni. Ilgainiui, badaudami jie pasiekė Lietuvą, alkani, purvini, utėlėti, išsigandę. Jie niekam nerūpėjo. Jie pavadinti vilko vaikais. Šių vaikų patirtis išskirtinė. Jie regėjo sovietų tankų traiškomas pabėgėlių kolonas, gatvėse gulinčius lavonus. Iš bado šie vaikai valgė šunis, kates, peles, žiurkes ir dvėselieną. Dėl maisto gabalėlio jie galėjo nueiti dešimtis kilometrų ir be gailesčio kovoti tarpusavyje. Badas ir baimė buvo jų vaikystės palydovai. Į Lietuvą jie atkeliaudavo pėsti ar prekiniais traukiniais. Geležinkelio milicija pagavusi vaikus sumušdavo, o krovininius traukinius lydėję kareiviai juos be gailesčio išmesdavo iš vagonų. Ne vienas išmestas vaikas žuvo ir liko gulėti pakelės griovyje. Beveik visuose prie geležinkelio linijos Karaliaučius (vok. Königsberg)–Kybartai–Kaunas–Vilnius esančiuose Vilkaviškio, Marijampolės, Kalvarijos rajonų kaimuose prisiglaudė vokiečių vaikai. Kita kryptis – Jurbarko, Tauragės, Klaipėdos, Kretingos, Kelmės, Šiaulių ir Biržų rajonų kaimai. Kartais vokiečių kilmės vaikų į Lietuvą parsiveždavo lietuvių ūkininkai, prekiaudavę buvusios Rytų Prūsijos turguose. Jiems vaikus pasiūlydavo ar beveik prievarta įbrukdavo motinos arba giminaičiai. Kartais visai svetimos moterys našlaičius paimdavo elgetauti į Lietuvą, tikėdamosi, kad kas nors jų pasigailės. Ne visi vaikai pasiliko Lietuvoje: vieni nuvažiavo į Latviją, kiti nusigavo net į Estiją, treti atsidūrė Baltarusijoje ir Ukrainoje. Išsekę, apiplyšę ir utėlėti jie eidavo nuo vienos sodybos prie kitos, prašydami duonos ir nakvynės. Ar pokario Lietuvoje jiems buvo saugu? Ne. Jie buvo lengvas grobis prievartautojams ir žudikams, nes už vokiečių vaikų dingimą, priverstinį elgetavimą ar netgi nužudymą niekas nesijautė atsakingas. Iš dalies laimingi buvo tie, kuriems pasisekdavo prisiglausti pas vietos gyventojus. Beje, šeimoms, priglaudusioms vokiečių tautybės vaikus, grėsė represijos. Deja, ne visi lietuviai buvo geri. Tuos vaikus ne vieni pasiėmė kaip beteisę darbo jėgą ir išnaudojo be gailesčio. Dalį vilko vaikų lietuviai perkrikštijo ir įsivaikino, suteikdami jiems savo šeimos pavardę ir parinkdami lietuvišką vardą. Dėl vardo ir pavardės pakeitimo daugelis giminaičių bergždžiai stengėsi surasti įvaikintus vaikus per Raudonojo Kryžiaus ar kitas tarptautines organizacijas – nė vienas artimųjų ieškomas vilko vaikas taip ir nesusitiko su savo artimaisiais. Tikslios statistikos, kiek tokių vilko vaikų atsidūrė Lietuvoje, nėra. Manoma, keli tūkstančiai. Dauguma jų pasą gavo jau sulaukę pilnametystės ar dar vėliau. Gavę Sovietų Sąjungos piliečio pasą išgalvotu vardu ir pavarde, šie jauni žmonės turėjo susikurti savo antrąją tapatybę ir perprasti lietuviškąjį identitetą. Jie nežinojo, ar kada nors galės sugrįžti prie savo vokiškų šaknų.

Angelika Pasenau

Draugijos "Edelweiss-Wolfskinder" įkūrėja

Tik po 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje gyvenantys vokiečių kilmės vaikai susibūrė į bendriją "Edelweiss", vėliau pavadintą "Edelweiss-Wolfskinder". 1991 m. rugsėjo 14 d. Klaipėdoje įvyko pirmasis susirinkimas. Pirmas tas mūsų susirinkimas buvo labai skaudus. Pastatėme mūkelę (kryžiuką) ant stalo kaip simbolį, nes tie visi vaikai buvo tarsi nukryžiuoti. Taip žmogus jaučiasi, kai iš jo atima viską – ir tėvus, ir namus, ir identitetą, ir tėvynę. Suėjome visi, tada vienas kito nepažinojome. Iš pradžių jie bijojo prisipažinti, iš kur jie ir kas jie. Iš pradžių mes net nerašėme jų pavardžių, tik numerius. Prisistatymas buvo pats baisiausias. Jie atsistodavo ir prisistatydavo savo tikrais vokiškais vardais ir iš kur kilę, tada paaiškėdavo, jog čia esama ir jų buvusių vaikystės draugų ar kaimynų. Atsistoja vienas ir sako, kad nežino, kas jis – Hancas ar Herbertas, nežino, iš kur jis. Klausia, gal kas žino? Žmonės verkė. Bet ir džiaugsmo buvo, kai paaiškėjo, kad netoli vienas nuo kito gyveno brolis ir sesuo. Paskui jau pradėjo atrasti vieni kitus. Po to į Vokietiją, ,į Raudonojo Kryžiaus organizaciją, išsiuntėmė sąrašą su lietuviškomis ir vokiškomis pavardėmis, adresais, gimimo vieta, menamomis pavardėmis. 1991 m. bendrijoje buvo įregistruoti 58 vilko vaiko dalią patyrę Rytų Prūsijos vaikai. 1997 m. bendrija vienijo 219 narių, 2000 m. – 260, 2009 m. – 114, 2015 m. – 63, 2019 m. – 39.