Michailas Denisenko: suvokiau, kad esu Lietuvos žmogus

Pasikeitė aplinkybės

– Būtų įdomu sužinoti jūsų istoriją.

– Esu mišrios šeimos vaikas: mano mama lietuvė, o tėtis – ukrainietis, todėl su kiekvienu kalbėjau jų kalba. Iki tol augau Lvive. Lietuvos pajūryje pas močiutę vasarodavau, todėl man lietuvių kalba nuo mažumės buvo sava. Vėliau netekau tėčio, šeimai buvo sunku išgyventi Ukrainoje. Giminaičiai pakvietė į Lietuvą, ir mes apsisprendėme būtent taip pasielgti. Dar nė 14-os neturėjau, kai į Lietuvą atvykau vienas. Pradėjau lankyti sostinėje veikiančią Vilniaus lietuvių namų mokyklą, kurioje mokosi pabėgėlių ir tremtinių vaikai. Ten yra daug vaikų, kurie moka pasakyti tik „labas“ ir „ačiū“. Todėl nusprendėme, kad ten neverta užsibūti. Kai po metų į Lietuvą grįžo mama, apsigyvenome mamos gimtinėje – Klaipėdoje. Pase esu lietuvis, bet galėjau būti ukrainietis arba lenkas, nes turiu ir tokių šaknų. Jaučiuosi esąs lietuvis. Jau seniai mąstau lietuvių kalba. Jaučiu dėkingumą aplinkai, kur esu, ir net aplinkybėms, kurios taip mano gyvenime susiklostė.

– Kaip vyko jūsų virsmas iš labiau ukrainiečio į labiau lietuvį?

– Visiškai laisvai kalbėti lietuviškai man padėjo tai, kad dalyvavau tuo metu veikusio Tautinių mažumų ir išeivijos departamento rengiamose stovyklose. Jos trukdavo ištisą mėnesį. Jose man pavyko adaptuotis naujoje aplinkoje, užmegzti ryšius su naujais draugais. Pasijausti labiau lietuviu nei ukrainiečiu padėjo visuomeninė veikla. Klaipėdoje mokiausi „Vėtrungės“ gimnazijoje, o Mykolo Romerio universitete baigiau teisės bakalauro ir magistro studijas. Supratau, kad Ukrainoje nebesu vietinis, kai nuvykęs į klasės susitikimą išgirdau draugus mane vadinant „litovec“. Supratau, kad pats nepastebėjau, kaip pasikeičiau.

– Kas, be kalbos, pasikeitė jumyse?

– Kai žmogus nežino, ką ir kada valgys, jam daugelis kitų dalykų atkrenta. Be abejo, Ukrainoje ir dabar yra labai daug idėjinių žmonių, kurie, nepaisant praradimų ir nepriteklių, mąsto aukštesnėmis kategorijomis. Kai kuriems ten net geriau sekasi nei jei jie gyventų Lietuvoje. Bet tikrai ne visiems. Ten labai didelis ir ryškiai išreikštas skirtumas tarp pasiturinčių ir skurdžiai gyvenančių žmonių. Ypač tai ryšku Kijeve. Skirtumai tarp gyvenimo Lietuvoje ir Ukrainoje yra milžiniški. Pradedant korupcijos lygiu, mūsų akimis, keistais įpročiais. Antai, pas mus jau atrodo nesuvokiamas dalykas, jei studentai susimestų pinigų dėstytojui. Ten tokie dalykai – įprasti. Kita vertus, nelabai suprantama, kodėl mūsų žmonės tiesiog per jėgą gydytojams bruka eurus. Bet jaunesnės kartos medikai jau nebeima kyšių. Ukrainoje vis dar yra korupcijos problema policijoje. Kai supratau, kad man tokie dalykai svetimi, suvokiau, kad esu Lietuvos žmogus.

Netikėtumai: ekologinė savanorystė M. Denisenkai kartais pateikia įdomių patirčių. / M. Denisenkos asmeninio archyvo nuotr.

– Kas jus dabar stebina Ukrainoje?

– Ukrainoje dabar labai populiarus karo turizmas. Turizmo verslo įmonės verčiasi į karo nusiaubtas vietas veždami žmones iš kitų valstybių. Truputis adrenalino, truputis rizikos vilioja atvykėlius. Ypač populiarios ekskursijos į Bučą, Irpinę. Pačioje Ukrainoje šio reiškinio vertinimai labai skirtingi. Skaičiau ukrainiečių spaudą. Tie, kurie iš tokių kelionių užsidirba, sako, kad jie šviečia vakariečius, jog šie pamatytų gyvai karo žiaurumus. Kiti piktinasi teigdami, kad tai mėgavimasis svetimu skausmu.

– Ar čia atvykusiems ukrainiečiams sunku mokytis mūsų kalbos?

– Kai prasidėjo karas Ukrainoje, Klaipėdoje apsigyveno mano buvusių bendramokslių tolimi giminaičiai. Klausinėjau, kaip jų ausims skamba lietuvių kalba. Atsakymas buvo trumpas: „Kosmosas.“ Supratau, kad ji – labai sunki.

Jaučiuosi esąs lietuvis. Jau seniai mąstau lietuvių kalba.

Padeda konkretiems žmonėms

– Ar palaikote su artimaisiais Ukrainoje ryšius?

– Ukrainoje dar yra mūsų tolimų giminaičių. Prasidėjus karui, dalis jų išvažiavo į kitas šalis. Ukrainoje liko daug draugų ir pažįstamų. Pastaraisiais metais su jais bendraujame labiau. Karas – baisus dalykas. Pirmąją žiemą žmonės didžiąją paros dalį neturėdavo elektros. Jiems labai reikėjo žibintuvėlių, radijo imtuvų, baterijų. Teko rūpintis tokių dalykų siuntimu. Natūralu, kad po 2022 m. vasario ryšys su šiais žmonėmis dar labiau sustiprėjo.

– Prabilote apie paramą. Kaip tai darote?

– Jau senokai esu Šaulių sąjungos narys, pats gerai pažįstu keturių organizacijų žmones, kurie rūpinasi pagalba Ukrainos žmonėms. Pradžioje, gal dar 2014–2016 m., buvau „Blue/Yellow“ savanoris. Esu dalyvavęs ES organizacijų programose, kurios skirdavo finansavimą Rytų šalims, skatino Rytų ir Vakarų Europos jaunimo bendradarbiavimą. Per šią veiklą taip pat pažinau nemažai Ukrainos žmonių, daug dirbau, kai konkretūs žmonės paprašydavo tam tikrų dalykų. Pavyzdžiui, automobilio. Radome, suorganizavome, kad jis pasiektų būtent tuos žmones, kuriems buvo skirtas. Gaila ir jokia paslaptis, kad ne visa parama nueina ten, kur reikia.

– Kaip jums sekasi bendrauti su karo pabėgėliais?

– Aš gyvenu tokioje aplinkoje, kur priešiškai karo pabėgėlių atžvilgiu nusiteikusių žmonių labai mažai. Kai į Klaipėdą atvyko karo pabėgėliai, nuostatos jų atžvilgiu, daugiausiai iš rusakalbių pusės, buvo neigiamos. Vėliau teko išgirsti ir nekokį lietuvių nusiteikimą. Iš dalies tai buvo pagrįsta. Man pasakojo pažįstami, gyvenantys Akmenėje, kad ukrainiečių šeima iš tingumo nedirbo, todėl nuolat prašydavo paramos, nemokėjo mokesčių. Bloga patirtis su atskirais pabėgėliais lemdavo neigiamą nuostatą, tada jau visi ukrainiečiai tokiam žmogui staiga tampa blogi. Prisiminkime, pradžioje Lietuvos žmonės padėjo pabėgėliams be jokio atlygio, priėmė pabėgėlius į savo namus, net už komunalinius patarnavimus mokesčio neėmė. Geri norai ėmė slūgti, kai žmonės pajuto, kad jų gerumu piktnaudžiaujama. Bet tokių buvo mažoji dalis. Juk didžioji dauguma ukrainiečių labai greitai įsidarbino ir patys užsidirbdavo pragyvenimui. Tai patyriau pats, kai man teko dirbti Migracijos departamente ir girdėjau šių žmonių pirmuosius klausimus apie tai, kur įsidarbinti. Girdėjau ir kitą sunkiai suprantamą situaciją, kai mokslinį darbą savo šalyje dirbę žmonės čia tokio darbo negavo, nes nemokėjo kalbos. Jie nesugebėjo peržengti per save ir imtis paprasto darbo. Vietiniams jie vis rašydavo, kad jau nebeturi ko valgyti. Mes su draugais skubiai organizuodavome pagalbą, nepykome ant šių žmonių, tokią situaciją galima suprasti. Galiausiai pora įsidarbino greito maisto restorane, o kai gavo pirmąją algą, pajuto, kad gali patys save išlaikyti, ir bėdos baigėsi.

Lietuva – soti šalis

– Ar perėmėme ir europietišką atsainumą?

– Man atrodo, kad mes dabar nevertiname to, kaip gerai gyvename. Nesakau, kad visi turime būti rūpintojėlio veidu, bet tikrai jaučiamės labai saugūs ir atsipalaidavę, nejaučiame savisaugos. Džiaugiuosi, kokie mes tapome susitelkę karo pradžioje. Lietuvius ukrainiečiai labai vertina už pagalbą ir visuomenės entuziazmą padedant. Yra labai daug didelių ir mažesnių organizacijų, kurios veža paramą į konkrečius dalinius, į ligonines ir žino, kad ta parama pasiekia tuos, kam ji skirta. Pats rūpinuosi parama ukrainiečiams ir kartais būna gėda, nes kai kurie žmonės, užuot padėję, stengiasi atsikratyti nereikalingų daiktų.

– Minėjote, kad dalyvaudavote visuomeninėje veikloje, bendravote su daugelio tautų žmonėmis. Ką jums yra tekę iš kitataučių išgirsti apie lietuvius?

– Mano patirtis tokia – Vakarų šalių kontekste mes nelabai išsiskiriame. Ypač tai patyriau dalyvaudamas tarptautiniuose jaunimo projektuose. Mes ten nei smarkiai geresni, nei labai blogesni už kitus. Neseniai teko lankytis Norvegijos lietuvių bendruomenėje. Išgirdau, kad norvegams lietuviai yra labai geidžiami darbuotojai, nes yra labai darbštūs, punktualūs, ką pažada, tą padaro. Jų akimis, lietuviai net linkę persidirbti. Kai tai išgirdau, pats pagavau save taip besielgiantį – imuosi ne tik savo tiesioginio darbo. Norvegams tai nėra normalu, jie labiau mėgsta trumpiau dirbti ir ilgiau pailsėti. Ukrainiečiams mes – užsieniečiai, vakariečiai. Vyresnio amžiaus ukrainiečiai įsitikinę, kad lietuviai net sovietmečiu geriau gyveno. Turiu giminių Baltarusijoje. Dar iki karo su jais sunkiai sekdavosi bendrauti, dabar ryšiai visai nutrūko. Bet ir tais laikais, kai dar būdavo įmanoma politkorektiškai bendrauti, jie pasakodavo, kad į Vilnių iš Baltarusijos žmonės važiuodavo pirkti ne tik mėsos, pieno, sūrio, bet ir duonos gaminių. Ukrainiečių ir baltarusių akimis, visada buvome soti šalis.

M. Denisenkos asmeninio archyvo nuotr.

– Ar Lietuvoje tada, paauglystėje, jus kas nors stebino?

– Pamenu, kad mane ištiko kultūrinis šokas dėl žmonių nuotaikos skirtumo. Ukrainiečių dainos labai linksmos, šokiai – greiti ir aktyvūs, žmonės net blogiausiu momentu išlaiko optimizmą. Lietuvoje, nors ekonominė padėtis visada buvo geresnė, bet žmonių veidai paniurę, mažai šypsenų. Vėliau supratau, kad tai lėmė istorija, gal ir niūresnis oras turi reikšmės.

– Klaipėdiečiai jus pažįsta kaip labai aktyvų žmogų, įvairių iniciatyvų autorių ir variklį. Gal galite paminėti kai kurias?

– Dabar jau net nebepamenu, kuriais metais organizavau apleistų Klaipėdos krašto kapinaičių tvarkymą. Buvo labai daug norinčiųjų tai daryti. Džiugino labai ryškiai matomas rezultatas. Visos mano veiklos būdavo susijusios su jaunimu. Dar mokydamasis mokykloje organizavau Vasario 16-osios, Kovo 11-osios, Liepos 6-osios, spalį – Mažosios Lietuvos genocido dienos ir kitų svarbių dienų minėjimus. Buvo metas, kai aktyviai bendradarbiavau su Klaipėdos etnocentru. Organizuodavome renginius Vokiečių namuose. Buvo daug entuziazmo ir noro, didžiulių pinigų tam nereikėjo, o ir nebuvo, bet jautėmės labai gerai.