Kelių erelių siaubu dažnai vadinamas Jonas Dičius Kelių policijoje tarnauja jau 36 metus. Legendomis apipintoje šio pareigūno biografijoje laukiama lemtingo posūkio – vienas garsiausių Klaipėdos krašto pareigūnų metų pabaigoje žada atsisveikinti su tarnyba.

Egzaminas pasuko likimą

– Kaip pasirinkote šią profesiją?

– Jei ne privalomoji karo tarnyba, neaišku, kaip būtų pasisukęs gyvenimas. 1977 m. gegužę pakliuvau į specialų motorizuotą milicijos batalioną. O iš pradžių aš norėjau tapti inžinieriumi. Stojau į Kauno žemės ūkio akademiją.

– Kas nutiko, kad likimas pasisuko kita linkme?

– Neišlaikiau egzamino, gavau dvejetą iš matematikos. Dėstytojas iš karto paklausė, ar nenusirašiau? Prisipažinau. Paaiškėjo, jog tame pačiame kambaryje gyvenęs kitas studentas mane specialiai suklaidino. Dėstytojas pasakė, kad šią pamoką prisiminčiau visą gyvenimą, nes ir kitas studentas norėjo įstoti. Jei būčiau mėginęs pats spręsti, ar būčiau palikęs nespręstą uždavinį, gal ir būtų kitaip buvę. Gerą pamoką gavau.

– Antrą kartą mėginote laikyti egzaminus?

– Nebespėjau. Sutrukdė armija. Buvo renkami rimti vaikinai tarnauti milicijoje. Sulaukiau klausimo, ar sutikčiau. Sutikau. Tada mane nusiuntė į Kaune vykusius vairuotojų kursus. Išlaikiau egzaminus ir sugrįžęs į Utenos karinį komisariatą išgirdau, kad esu siunčiamas į Vilnių.

Profesija pasirinko pati

– Vadinasi, ne jūs profesiją pasirinkote, o ji jus?

– Aš net negalvojau, kad teks tą darbą dirbti. Lyg likimas pats mane susirado. Betarnaujant armijoje, net nepasibaigus dviem metams, mane išsiuntė mokytis. Po pusantrų metų gavau viršilos laipsnį. Išsikvietė vadas ir sako, kad galiu eiti dirbti kur tik noriu. O aš viduje galvojau, kad nesu pasiruošęs.

– Kaip tuomet pasielgėte?

– Pasilikau Vilniuje ir buvau atsakingas už milicijos komisariato autoūkį.

– Teko patruliuoti ir Vilniaus gatvėse?

– Dvejus metus su trupučiu teko patruliuoti.

Žemėlapyje dūrė į Gargždus

– Kaip atsidūrėte Klaipėdos krašte, juk gimėte prie Molėtų?

– Klaipėdos rajone aš gyvenu nuo 1979 m. Nuvykus į Vidaus reikalų ministeriją, man buvo parodytas žemėlapis ir buvo pasakyta, kad pasirinkčiau, kur noriu keltis dirbti ir gyventi. Žinojau tik tiek, kad man nepatinka dideli miestai. Išvydau raudona spalva pažymėtą tiesiamos automagistralės juostą. Dūriau pirštu ir pasirinkau Gargždus.

Išmoko žemaitiškai

– Ir kaip jaunam aukštaičiui sekėsi tarp žemaičių?

– Dirbau apylinkės inspektoriumi. Kurį laiką jaučiausi lyg ne savo rogėse. Buvo kuriozas, kai aš surašiau moteriškės pareiškimą, kuriame ji pareiškė, kad kaimynė iš jos pavogė „šonką“ ir „kenklę“. Išsikvietė viršininkas ir klausia: „Tai ką kas pavogė“?

– Apylinkės inspektoriaus darbas nelabai viliojo?

– Turėjau tais laikais mėlyną motociklą, tekdavo juo patruliuoti. Tada ir pajutau, kad man patinka judrus darbas, patinka laisvė. Tuo metu kaip tik buvo pasiūlyta gauti jaunesniojo leitenanto laipsnį, tačiau aš atsisakiau. Nenorėjau dirbti apylinkės inspektoriumi. Jaučiausi kaip ne savo rogėse, todėl pasilikau patruliu.

Anekdotas apie apakimą

– Apie jūsų tarnyboje nutinkančius incidentus jau sklando legendos. Kalbama, kad esate kelyje sustabdęs ir nubaudęs tėvą, brolį ar kitą artimą giminaitį. Ar tai tiesa?

– Žmonės patys kuria legendas. Tačiau nieko panašaus nėra buvę. Tai būtų neetiška prieš gimines.

– Kokias istorijas apie save esate išgirdęs?

– Kad J.Dičius apako. O iš tiesų, aš dirbau kelyje, netoli Agluonėnų. Teko stabdyti vieną nusikalstamo pasaulio veikėją. Buvo nurodymas, kad tokius veikėjus pravartu patikrinti, fiksuoti pažeidimus ir stebėti, kur jie juda. Aš vairuotojui pareiškiau, kad tamsiu paros metu neįmanoma perskaityti mašinos numerių, nes jie aptaškyti purvu. O jis man atšovė, jog svarbu tai, kad pats vairuotojas žino, kokie jo mašinos numeriai. Praėjo kelios dienos ir išgirdau anekdotą, kad J.Dičius esą apako.

Prokurorui atėmė pažymėjimą

– Tačiau esate nepasigailėjęs net ir aukšto rango pareigūnų, kurie įkliūdavo nusižengę kelių eismo taisyklėms?

– Kartais net prokurorai „paišdykaudavo“. Tuo metu komisariatui vadovavo Stasys Petrošius. Aš jo tiesiai paklausiau, kaip elgtis, jei kelyje įklius aukštas pareigūnas, ar nesudarysiu problemų, juk po to tenka aiškintis vadovybei. Išgirdau patikinimą, kad turiu dirbti savo darbą. Aš taip ir padariau. Visi klausinėjo, kaip aš prokurorui atėmiau vairuotojo pažymėjimą. Ne rangas yra svarbus, o žmonių saugumas kelyje.

– Esate girdėjęs milijonus grasinimų atleisti iš darbo?

– Ne milijonus kartų, bet tūkstančius tai tikrai. Visko esu girdėjęs.

– Susigrumti kelyje yra tekę?

– Buvo laikai, kai vairuotojai buvo pamėgę bėgti iš įvykio vietos. Tekdavo gaudyti. Yra tekę šaudyti į automobilių padangas. Dabar ramiau keliuose. Nors neseniai sustabdžiau rumuną, kuris atsisakė pateikti dokumentus ir pademonstravo, kad turi lazdą. Teko parodyti pistoletą, nieko daug aš jam neaiškinau. Atidavė jis tą lazdą.

– Kada buvo sunkiau dirbti – sovietiniais ar nepriklausomybės laikais?

– Sovietiniais laikais patruliuodavome po vieną, net ginklų neturėjome. Tik baltas diržas ir lazdelė. Net automobilio nebūdavo. Niekas nebėgdavo, kelių policininkas buvo gerbiamas. Kai prasidėjo kooperatyvų kūrimas, teko ir su automatu keliuose budėti, dėvėti neperšaunamas liemenes.

Palydėjo tariamą gimdyvę

– Kaip nusižengę vairuotojai mėgina teisintis, kokių istorijų išgirstate?

– Vieną kartą sustabdžiau netoli Vėžaičių greitį viršijusį vairuotoją, o jis man aiškino, kad skuba į ligoninę, nes žmona gimdo. Palydėjau juos iki ligoninės, palaukiau kurį laiką, o nesulaukęs, nuvažiavau. Buvau ir pamiršęs, tačiau po kelerių metų išgirdau radijo laidą, kurioje žmonės pasakojo įsimintinus įvykius kelyje. Vienas vyras prisiminė, kaip su būsima žmona važiavo poilsiauti ir viršijo greitį, o čia įkliuvo policijai. Jis paminėjo, kad žmona apsimetė tuoj gimdysianti. Juokiausi iki ašarų.

– Esate paleidęs prasižengusį vairuotoją?

– Žinoma, juk tai gyvenimas. Vertini situaciją, išklausai žmogų, juk galėtum tik rašyti ir rašyti protokolus. Popieriaus tam neužtektų. Jei neblaivus ir be pažymėjimo – čia kalbos negali būti, kad tokį paleistum.

– O pats esate gavęs baudą?

– Ne, nesu baustas. Aš stengiuosi, kad manęs niekas neužfiksuotų.

Dukrą žavėjo tėvo profesija

– Savo vaikus pats išmokėte vairuoti automobilį?

– To išvengiau, nors dvi dukros ir sūnus puikiai vairuoja. Kai manęs prašydavo, aš vis atsakydavau, kad dar ražienos nepradžiūvo. O kur aš juos daugiau mokysiu?

– Ar nors vienas vaikas norėjo pasukti jūsų pėdomis?

– Jie jau dideli ir gyvena savo gyvenimus. Vyresnioji dukra pasirinko pedagogės profesiją, sūnus vairuotoju dirba, o jauniausioji dukra norėjo dirbti policijoje. Aš jai sakiau, kad ji gerai pagalvotų, nes tai yra labai sunkus darbas, o moterims su šeima tai – ypač sunku. Ji šešerius metus studijavo teisę ir dirba teisininke.

Apsimeta draugais

– Kaip ilsitės?

– Endriejavo miškuose medžioju, nors pastaruoju metu tam neturiu laiko, namuose yra darbų. Netoli Gargždų, prie pat autostrados, stačiau namelį kone dvidešimt metų. Iš virtuvės galiu matyti eismo spūstis greitkelyje.

– Šeima jus mato gal bent per atostogas?

– Kai buvau jaunesnis, teko sukti galvą, nes jaunai šeimai visko reikėjo. Per atostogas važiuodavau į Uzbekistane esantį Samarkandą, nusipirkdavau automobilį ir parvežęs parduodavau. Esu buvęs Jekaterinburge, teko ir į Maskvą važinėti. Verčiausi, kaip tik galėjau, juk reikėjo išgyventi. Tai yra geriau, nei sėdėti prie stalo ir kilnoti stikliuką.

– Ar turite tikrų draugų, ar pasitaiko daugiau tokių, kurie griežia dantį?

– Tikriems draugams aš – jokia legenda. O mieste žmonės sveikinasi ir šypsosi, nejaučiu, kad kas griežtų dantį. Tiesa, esu gimęs sausio 1-ąją. Tad gimtadienių nešvenčiu. Dažniausiai tokiu metu tenka dirbti.

– Ar dažnai kas nors giriasi kelyje, kad pažįsta J.Dičių?

– Sustabdai žmogų, prisistatai, o vėjas lauke švilpia. Buvo taip, kad žmogus ir nenugirdo, kai prisistačiau, kas toks esu. Rašai protokolą, o jis tau aiškina, kad pažįsta J.Dičių, kad jis man esą draugas. Pripasakojo visokių dalykų apie mūsų draugystę. Aš tylėdamas surašiau protokolą ir, duodamas pasirašyti, perdaviau linkėjimus nuo jo gero draugo J.Dičiaus.

Atsisveikins skaudančia širdimi

– Visą gyvenimą dirbote tą darbą, kurį mylite. Ar iš tiesų nuo sausio 1-osios atsisveikinsite su tarnyba?

– Įstatymas neleidžia toliau dirbti. Man sukaks 55 metai. Buvo tvarka, kuri leido žemiausiai grandžiai dirbti iki tokio amžiaus. Aš jau du kartus prašiausi paliekamas tarnyboje. O dabar įstatymas man išimčių nebenumato.

– Ar apmaudu?

– Truputėlį. Tai buvo paprastas, mėgstamas darbas. Nors nemanau, kad sėdėsiu sudėjęs rankas. Per žiemą gal pailsėsiu, o vėliau teks galvoti, kuo užsiimti. Apsauga manęs nežavi. Aš mėgstu judesį. Nenorėčiau dirbti uždaroje aplinkoje.

– Jūsų manymu, ar pasikeitė per pastaruosius metus situacija keliuose?

– Eismo kultūra gerėja. Nors vairuoti mes dar nemokame. Tik dabar išmokstame užleisti kelią, o štai pėsčiųjų perėjose situacija dar yra baisi. Ir pareigūnai dar turi augti, turi mokytis pareigingumo, atsakingumo. Tačiau aš tikiu, kad šis karas keliuose pagaliau baigsis.

Vizitinė kortelė

1958 m. sausio 1-ąją gimė Molėtų rajone.

Mokėsi Suginčių vidurinėje mokykloje.

1977 m. pradėjo tarnauti specialiame motorizuotame milicijos batalione.

1979 m. spalio 29 d. paskirtas Klaipėdos rajono Vidaus reikalų skyriaus milicininku.

1982 m. kovo 18 d. paskirtas Klaipėdos miesto Valstybinės automobilių inspekcijos Kelių patrulinės tarnybos motokuopos inspektoriumi.

1991 m. birželio 1 d. – VRM Policijos departamento Kelių policijos valdybos Kelių policijos rinktinės Klaipėdos būrio vyresnysis policininkas.

Šiuo metu dirba Klaipėdos VPK Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos vyriausiuoju patruliu – viršila.

Už nepriekaištingą tarnybą skatintas 12 kartų.

2012 m. spalio 26-ąją apdovanotas pirmojo laipsnio „Angelo sargo“ ženklu.