Globojama mergaitė – kaip Dievo siųstas ženklas

Pradėjo nuo mokymų

Klaipėdoje gyvenantys verslininkai Aušra ir Nerijus Puzinai prieš gerus metus pradėjo globoti mergaitę. Jie – vieni iš nedaugelio globėjų, kurie neprašo keisti vardų ar slėpti pavardės. Drąsiai, didžiuodamiesi ir su didžiule meile pasakoja savo šeimos istoriją, kai joje atsirado dar vienas narys.

Aušra atvira: mintis tapti globėjais brendo labai seniai, gal net nuo vaikystės. Prieš gerą dešimtmetį susituokusi pora savų vaikų nesusilaukė, pagalbinio apvaisinimo procedūra nebuvo sėkminga, o pasidomėję plačiau apie šalutinį jos poveikį sveikatai, sutuoktiniai nusprendė žengti kitą žingsnį – tapti nuolatiniais vaiko globėjais.

Aušra ir Nerijus pasidžiaugė, kad į šį norą atsakingos institucijos reagavo labai operatyviai. Pirmiausia sutuoktiniai pradėjo lankyti globėjams skirtus GIMK mokymus, kurie suteikė nemažai žinių ir suvokimo, kas gali jų laukti. Pasak Nerijaus, mokymai davė daug naudos ir atskleidė nepagražintą realybę.

Tik pamačius mergaitės nuotrauką, buvo aišku, kad apie tokią ir svajojome.

Planus pakeitė nuotrauka

Pora neslepia, jog iš pradžių svajojo apie mažą mergaitę, gal net kūdikį, tačiau didelės norinčiųjų eilės paskatino pagalvoti apie kitokį pasirinkimą. Planus pakeitė Klaipėdos šeimos ir vaiko gerovės centro atsakingos darbuotojos parodyta nuotrauka. „Tik pamačius mergaitės nuotrauką, buvo aišku, kad apie tokią ir svajojome. Nesvarbu, kiek vaikui metų, visiems jiems vienodai reikia meilės, rūpesčio ir tikrumo“, – įsitikinę Puzinai.

Globai pasiūlytai mergaitei tuomet buvo beveik devyneri. Iki tol ja rūpinosi budinti globotoja. Nerijus mergaitės atėjimą į šeimą pavadino Dievo siųstu ženklu – globotinės amžius sutapo su jų santuokos pradžia. Aušra įžvelgė ir daugiau ženklų: kai pora susituokė, vyras pasodino eglutę, sakydamas, kad ji skirta būsimai jų mergaitei.

„Baimės nebuvo, širdimi jaučiau, kad vaikas su mumis bus laimingas“, – pirmąjį susitikimą lydėjusias emocijas prisiminė Aušra.

Porą savaičių iki apsigyvenant naujuose namuose, šeima su mergaite intensyviai bendravo. Vaikas nekantriai laukė, kada galės apsigyventi naujuose namuose.

Įtraukė į šeimos verslą

Ryšys su paimta globoti mergaite užsimezgė gana greitai: Aušrą ji pradėjo vadinti mama, gal daugiau laiko prireikė tėčiui, nes iki tol mergaitė augo tik su mama ir broliu. Ji iki šiol Nerijų vadina vardu, nors draugams ir net augintiniui pristato kaip tėtuką.

Santykis: Aušra įsitikinusi, kad stiprų ryšį su globojama mergaite kuria besąlygiška meilė. Šeimos asmeninio archyvo nuotr.

„Norėtųsi, kad mane vadintų tėtuku, bet neverčiu. Nors už akių vadina būtent taip. Netyčia nugirdau dukrytės pokalbį su drauge: spėk, kas skaniau kepa bulves: mama ar tėtukas? Net kai šuniukui nurodo, pas ką bėgti, vadina tėtuliu. Pagal tai spėju, kad mūsų šeimoje – viskas gerai“, – pasakojo Nerijus.

Mergaitė bando užmegzti ryšį su tėčiu, domisi jo pomėgiais: nori kartu važiuoti motociklu, klausinėja apie žvejybą. Nerijui imponuoja dukros stiprus atsakomybės jausmas ir punktualumas, tad pora stengiasi ją įtraukti ir į šeimos verslą. Mergaitė darbe turi savo stalą ir jau gavo pirmąjį uždarbį, dabar kuria savo elektroninę parduotuvę.

Pasak Aušros, anksčiau pasiūlius kokį darbą, dukra numodavo ranka, kam esą stengtis, jeigu ji vis tiek dirbs su šluota. „Stengiuosi paaiškinti bei parodyti, kad yra ir įdomesnių darbų“, – paaiškino moteris, parodydama reklaminį videoklipą, kur jos nusifilmavo kartu su dukra.

Reikėjo tik pozityvumo

„Didžiuojamės mergaite ir neslepiame nuo aplinkinių, kad ji – globojama. Mes džiaugiamės, kad mūsų šeima dabar laiminga ir namai pilni vaikiško juoko bei klegesio“, – džiaugėsi sutuoktiniai.

Tačiau prieš priimdami sprendimą globoti, Puzinai su aplinkiniais nesidalino ateities planais. Nerijus paaiškino kodėl: „Žengus tokį žingsnį norisi sulaukti tik pozityvaus palaikymo, o negatyvius pasisakymus ar neva įspėjimus tegul žmonės pasilaiko sau. Nesinori klausyti svetimų istorijų, surinktų iš blogų pavyzdžių. Dabar suprantame, kad tuomet padarėme labai protingą žingsnį.“

Įtaka: pasak Nerijaus, vaiko auklėjime svarbūs abu tėvai. Šeimos asmeninio archyvo nuotr.

Vyras šeimos versle taip pat vadovaujasi posakiu, kad gerų patarimų mažai kas duoda arba už juos reikia susimokėti. „Nors tai ne verslas, bet priimti tokį sprendimą nebuvo lengva. Sulaukėme įvairių klausimų, užuominų ir net smalsių žinučių iš žmonių, su kuriais gyvenime mažai bendraujame. Sužinoję tiesą, aplinkiniai puolė mus sveikinti ir girti už drąsą“, – aplinkinių reakcijas prisiminė sutuoktiniai.

Palinkėjo nebesvarstyti

Ar tokios reakcijos yra malonios? Pora nevynioja žodžių į vatą: jie ir patys žino, kad padarė gerą darbą, o kitiems patarė – užuot liaupsinę mus, patys ryžkitės tokiam žingsniui. Iš kai kurių jie sulaukė prisipažinimų, kad taip pat norėtų pasiimti globoti ar įsivaikinti svetimą vaiką, bet... „Geri norai tik ir liks intencija, kol nesiims ryžtingų veiksmų ir aplinkinių nuomonės bus svarbesnės nei savas gyvenimas“, – mano pašnekovai. Vis neapsisprendžiantiems jie palinkėjo nebesvarstyti, o daryti.

Sutuoktiniai apgailestavo, kad mūsų šalyje po valdiška pastoge auga nemažai paauglių, kurių niekas nenori globoti. „Tokiame amžiuje labiausiai reikia meilės ir dėmesio, kai šito nesulaukiama, prasideda problemos“, – įsitikinusi Aušra.

Verslininkai pagal galimybes remia be tėvų augančius vaikus. Gal pasvarsto ir apie galimybę dar vienam vaikui suteikti namus? „Dukra siūlo dar įsivaikinti mažą mergaitę, bet mums geriau kokybė nei kiekybė. Svarbus ir amžiaus kriterijus“, – paaiškino Aušra.

Padaugėjo augintinių

Pora pasidžiaugė, kad, panorus pervesti mergaitę į kitą mokyklą, sulaukė Švietimo skyriaus ir naujosios mokyklos pedagogų supratingumo, palaikymo ir pagalbos.

Paklausti apie kasdienybės iššūkius, Puzinai neslepia, kad jų neišvengia. Kai reikia, griežtesnį žodį pasako Nerijus, paaiškindamas, kaip nedera elgtis su mama. „Kartais jas abi vadinu klykiančiomis galvomis, ypač jei kas nors vyksta ne pagal jų norus. Ne tik jos, bet ir mūsų šeimos kalytė ant manęs loja. Vienintelis mano užtarėjas – Varliukas“, – juokais guodėsi Nerijus.

Pasak vyro, atsiradus šeimoje mergaitei, namuose pagausėjo ir augintinių – šeima specialiai dėl mergaitės įsigijo dar vieną keturkojį. „Tačiau jei dukrytė užsimanytų auginti dar ką nors – tektų didinti namą“, – pridūrė pašnekovas.

Patiria pilnatvę

„Mūsų kiekviena diena yra graži. Kasdien veikiame ką nors įdomaus. Dukra net nenori važiuoti į stovyklą“, – pasakojo Aušra.

Mūsų kiekviena diena yra graži. Kasdien veikiame ką nors įdomaus. Dukra net nenori važiuoti į stovyklą.

Pasak sutuoktinių, dukrai labiausiai patinka, kai ji apsivelka minkštą, pūkuotą briedžiuko pižamą, o tėvai žaisdami ja nepasidalija. „Dar noriu“, – mergaitė prašo nenutraukti žaismingų „peštynių“.

„Besąlygiška meilė sukuria stiprų ryšį. Koks įsimintiniausias įvykis, kai mūsų namuose atsirado globojama mergaitė? Kai ji sukanda dantis, stipriai mane apkabina ir sako: „Tu man geriausia mamytė. Labai tave myliu!“ – šiltais potyriais pasidalijo Aušra.

Nerijaus savijautą po šių gyvenimo pokyčių turbūt geriausiai nusako užrašuose paliktas įrašas: „Gyvenimas yra gražus. Kai turi šeimą: žmoną ir tris vaikus. Oi, ne, keturis vaikus! Dar Belutė.“