Garsieji dvyniai ieško savo šaknų pajūryje

Viešėjo pas kretingiškę

„Lietuvoje mus vadina latviais, o Latvijoje – lietuviais. Jau aštuonerius metus bandome išnarplioti painią savo tėvo gimimo ir jo mirties istoriją, darome tai užsispyrę, kaip tikri žemaičiai. Ilgą laiką atsimušdavome į nežinios sieną, jautėme giminaičių nenorą apie tai kalbėti, bet panašu, kad mūsų atkaklų siekį galiausiai vainikuos sėkmė“, – trumpai savo apsilankymo Kretingoje tikslą apibūdino dvyniai.

Penktadienio vakarą jie lankėsi pas kretingiškę buvusią mokytoją Zitą Paulienę. Su ja broliai susipažino per Vilniuje gyvenantį moters sūnų.

Svetinga moteris pakvietė brolius prie vaišėmis nukloto stalo ir stebėjosi jų noru susitikti, mat pati nėra jų giminaitė, tik pažįsta žmones, gyvenusius kaimynystėje su dvynių giminaičiais Maciais.

Greitakalbiai, emocingi, nuoširdūs Normunds ir Nauris neslėpė nei džiaugsmingų, nei skaudžių savo gyvenimo detalių.

Z. Paulienė prisiminė pažįstanti kretingiškį, kuris ilgą laiką gyveno kaimynystėje su brolių giminaičiu. Ne vieną garsiųjų dvynių giminės istorijos faktą šis žmogus išsaugojo atmintyje.

Gyveno lyg kalėjime

Užaugę vaikų namuose jie anksti patyrė skaudžias gyvenimo pamokas.

Jų tėvas Kazys Macius buvo kilęs iš Kretingos. Sovietmečiu, kai darbas melioruojant laukus buvo pelningas, jis išvyko į Latvijos pasienį. Ten dirbdamas jis susipažino su latve Valentina ir sukūrė šeimą.

Kaip dabar prisimena broliai, ankstyvojoje vaikystėje šeima gyveno pasiturimai, vaikai buvo mylimi ir laimingi.

Normunds ir Nauris gimė pirmieji, netrukus šeima pasipildė gimus dvynėmis sesutėmis, o po kiek laiko atsirado dar viena sesutė.

„Tai buvo laikas, kai žmonės „bizniaudavo“, nors tarybų valdžia to neleido. Iš to biznio tėvai pasistatė namą. Ryškiausias tų laikų prisiminimas – gaisras. Prisimename didžiulę liepsną ir kaip bėgome basi. Vėliau mama pasakojo, kad kažkoks kaimynas iš pavydo padegė mūsų namą. Likome be stogo. Labai greitai po to mūsų tėvas, aiškindamasis santykius, su vienu žmogumi susimušė ir peiliu jį sunkiai sužeidė. Už tai buvo įkalintas septyneriems metams. Mama tada susidėjo su kitu vyru ir su juo įniko girtauti“, – nemaloniais prisiminimais dalijosi broliai.

Panašu, kad jų mamai anuomet buvo atimtos motinystės teisės, o mažieji Maciai išsiųsti į internetą.

„Nieko siaubingesnio vaikui negali būti, kaip gyvenimas tokiuose namuose. Buvome tarsi kaliniai: visi vienodai aprengti, visada alkani, stumdomi ir grumdomi kitų vaikų, o mokytojų ir auklėtojų vadinami būsimaisiais kaliniais arba traktoristais“, – pasakojo Maciai.

Būtent tada jie labai aiškiai suprato, kad tik kartu išgyvens ir tapo vienas kitam pačiais artimiausiais žmonėmis.

Praeitis: nuotrauka, kurioje broliai užfiksuoti su močiute, tėčiu ir sesutėmis, Normundui ir Nauriui Maciams primena juos mylėjusius artimuosius. / Asmeninio Macių archyvo nuotr.

Tėvo neteko ir antrą kartą

Berniukams buvo 14 metų, kai vieną dieną vaikų namuose juos aplankė tėvas. Jis parsivežė sūnus į Klaipėdą, kur tada gyveno, rodė savo namus, supažindino su sugyventine, vežėsi pas giminaičius.

„Tėvas gyveno pasiturimai. Jis turguje pardavinėjo rankines ir gerai uždirbdavo. Pamename, kad lankėmės dideliame, prabangiame jo giminaičio bute netoli „Meridiano“. Jis mus vežėsi pas giminaičius, kurie buvo labai draugiški ir mus maloniai priėmė. Važiavome bene į Kretingą, tėvas mums rodė baigiamą statyti namą, sakė, kad visi drauge čia gyvensime. Atrodė, kad mūsų vargai pagaliau baigėsi. Bet po trijų savaičių sulaukėme žinios, kad mūsų 39 metų tėtis netikėtai mirė. Oficiali mirties priežastis – apsinuodijimas etilo alkoholiu. Mūsų žiniomis, jį norėta labai greitai palaidoti. Atsimename, kad laidotuvėse tos gausybės geranoriškų giminaičių nematėme, nebuvo ten ir mūsų močiutės – tėvo mamos. Kažkas sakė, kad ji blogai jaučiasi“, – kalbėjo broliai ir prisiminė, kaip liūdėjo, nes taip žlugo jų viltis vėl gyventi su šeima.

Vaikinai augo sportiški, guvūs ir verslūs. Priešingai nei prognozavo mokytojai, jie nepražuvo ir labai greitai ėmėsi verslauti. Tai buvo paskutinieji sovietmečio metai, kai daugybė žmonių nebebijojo spekulianto vardo, ką galėjo pirko ir pardavė, taip užsidirbdami pragyvenimui.

Jaunieji broliai dabar kaip neįtikimą istoriją pasakoja, kaip Rygoje užsieniečiams skirtame viešbutyje nuomodavosi kambarį, ten pat iš atvykėlių nusipirkdavo užsienietiškų rūbų, o jiems parduodavo deficitinių juodųjų ikrų, Kubos cigarų, sovietinės armijos atributų bei kitokių prekių ir taip gana greitai prasigyveno.

Po kiek laiko jie susirado savo mamą, padėjo jai pradėti blaivų gyvenimą, surado visas tris sesutes.

Jau aštuonerius metus bandome išnarplioti painią savo tėvo gimimo ir jo mirties istoriją.

Patyrė daug skausmo

Praėjo dar nemažai metų ir jau būdami žinomi Lietuvoje krepšinio aistruoliai, Normunds ir Nauris pradėjo domėtis tėvo gimimo istorija.

Pagrindu jiems gauti Lietuvos pilietybę tapo jų tėvelio krikšto Kretingos bažnyčios knygoje įrašas.

Pasak brolių, ten parašyta, kad 1946 metų kovo 4 dieną, per Kazimierines, Kazys Macius įsisūnijo Elenos, darbininkės, naujagimį sūnų, davė jam savo vardą ir pavardę. Tėvas – nežinomas. Krikštatėviais tapo Jonas ir Petronėlė Ruzgailos.

Šis keistas įrašas sukėlė sumaištį dvynių galvose ir širdyse. Kodėl nebuvo įrašyta jų tėvo mamos pavardė? Kodėl K. Macius vaiką įsūnijo, nors, anot įrašo, nebuvo jo tėvas.

Vedini šių klausimų Normunds ir Nauris pradėjo atsakymų į juos paiešką. Jiems labai padėjo močiutės sesers dukra Rūta, gyvenanti Klaipėdoje. Jei ne ji, broliai nebūtų radę painios istorijos siūlo galo.

Visiškai atsitiktinai Rygoje susipažinę su Z. Paulienės sūnumi ir jo žmona, broliai išgirdo, kad pokariu Kretingoje nuskambėjo jų tėvo atėjimo į šį pasaulį istorija.

„Mums papasakojo, kad mūsų močiutė nebuvo ištekėjusi. Ji buvo išprievartauta. Po to jai gimė vaikas, kurį labai turtingas Kretingos žmogus Kazys Macius įsisūnijo, davė jam savo vardą ir priėmė gyventi į savo namus. Žinojome, kad tas K. Macius 1948 metais su žmona ir vaikais buvo ištremtas, o mūsų močiutė su vaiku iš jo namų buvo išvaryta. Sukome galvas, kodėl K. Macius prisiėmė sau tokią naštą. Vienu metu net įtarėme, kad mūsų tėtis buvo jo vaikas. Bet tik dabar viena Macių giminės moteris, anksčiau teigusi, kad nieko nežino, atsivėrė ir papasakojo labai įdomių dalykų. Jos teigimu, ne Kazys, o vienas jo brolių negarbingai pasielgė su mūsų močiute. Kazys, ko gero, buvo išmintingiausias, o ir turtingiausias šeimoje, pasirūpindamas mūsų močiute ir ką tik gimusiu jos vaiku, jis nuo teismo išgelbėjo savo brolį. Ne vienas mūsų kalbintas žmogus sakė, kad Kretinga tada buvo mažas miestas, ir ši istorija tada garsiai nuskambėjo“, – pasakojo dvyniai.

D. Janauskaitės nuotr.

Nori aplankyti kapą

Svarbiausias dalykas, kurį dabar yra užsibrėžę sužinoti broliai, – kur palaidota jų močiutė. Kad ir kiek jie ieškojo, nerado jokiuose dokumentuose duomenų apie tokio asmens palaidojimą.

Tikėtina, kad ta pati giminės moteris, kuri paporino tikrąją Normundso ir Naurio tėvo gimimo istoriją, galbūt žino, kur yra jų močiutės amžinojo poilsio vieta.

Broliai tikisi sužinoti ką nors daugiau apie savo tėvo mamą. Jiems jau pasisekė išgirsti kai kurias nuotrupas.

Esą Elena buvusi ligota. Po karo, kai neteko vietos K. Maciaus namuose, gyveno netoli bažnyčios. Ji buvusi puiki mezgėja ir savo numegztas kojines bei megztinius parduodavusi, taip užsidirbdavo pragyvenimui.

Giminaičiai pasakojo, kad Elena dažnai pas juos lankydavosi, bet niekada ilgiau neužsibūdavo, vis skubėdavo namo.

„Nesuprantame, dėl ko giminės nenori mums apie ją papasakoti. Visiškai aišku, kodėl jie nuo mūsų nusisuko po tėvo mirties. Kam tada reikalingi berniukai iš vaikų namų? Su tokia nuostata susidurdavome ir būdami maži, ir jau suaugę. Viskas pasikeitė, kai tapome žinomi. Daugelis su mumis nori fotografuotis, ne vienas teigė, kad esame vienos šeimos nariai. Bet kai tik užeidavo kalba apie mūsų močiutės istoriją, kažkodėl atsimušdavome į tylos sieną. Galbūt giminaičiai nenori prisiminti negarbingo įvykio, o gal yra ir kitų priežasčių, – svarstė Normunds ir Nauris. – Mums nieko nereikia iš jų, viską užsidirbome patys. Tiesiog tokie esame, siekiame kiekvieną dalyką išsiaiškinti iki galo. Norėtume aplankyti močiutės kapą ir žinoti, kur jis yra.“

Kažkuris giminaičių broliams pasakojo, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę vienos ekspedicijos į K. Maciaus tremties vietą Krasnojarsko krašte metu jos dalyviai iš jo palaidojimo vietos paėmė saują žemių.

Liudininkai teigė, esą ši žemė Lietuvoje buvo išberta ten, kur palaidota Normundso ir Naurio močiutė.

Svečiuodamiesi pas Z. Paulienę, broliai rodė nuotrauką, kurioje užfiksuoti jie abu, jų dvynės sesutės, močiutė ir tėtis.

Nuotraukoje sustabdyta akimirka, kai vienas berniukų bučiuoja močiutės ant kelių laikomą sesutę. Iš šios senos fotografijos broliai ir dabar supranta, kad ir tėtis, ir močiutė juos tikrai mylėjo.