Dėl galimo vadovų keitimo – nerimas

Baiminamasi pokyčių?

Iš patikimo šaltinio gauta žinia, kad dėl vadovo keitimo nerimo esti ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijoje.

Neoficialiai kalbama, neva darbuotojams siuntinėjami laiškai, kuriuose raginama pasisakyti, kad bendrovei ir toliau vadovautų dabartinis generalinis direktorius Algis Latakas.

Taip pat neoficialiai teigiama, esą direkcijoje gali būti peržiūrėti etatai ir pareigybinės instrukcijos, nes kai kurie darbuotojai, manantys, jog pernelyg daug dirba, nesupranta bendrų visos organizacijos reikalų.

Anksčiau būdavo įprasta, kad kaskart po Seimo rinkimų, ypač kai šie įvykdavo pagal vadinamąjį švytuoklės principą, vadovas Uosto direkcijoje būdavo keičiamas. Kartais tai vykdavo ypač skausmingai ir neteisingai.

Vadovo posto politizavimas

Iš senesnių laikų galima prisiminti, kaip po Seimo rinkimų Uosto direkcijos vadovo posto neteko Valentinas Greičiūnas. Jį tuometiniai Rolando Pakso patikėtiniai pasiuntė tarsi į „džiungles“. Nuo 1999 iki 2000 m. V. Greičiūnas buvo Uosto direktoriaus pavaduotojas Šventosios uostui.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generaliniu direktoriumi tapo tuomet niekam bent uostamiestyje nežinomas mažeikiškis Kęstutis Bartkevičius.

2000 metai ir buvo lūžių metas, kai Uosto direkcija tapo tarsi politizuota ir jos vadovas pradėtas keisti pagal rinkimus Seime laimėjusiųjų valią. Taip 2002 m. Uosto direkcijos vadovu tapo socialdemokratas Sigitas Dobilinskas.

2008 metų rudenį socialdemokratams su trenksmu pralaimėjus Seimo rinkimus, 2009 m. Uosto direkcijos vadovu paskirtas Eugenijus Gentvilas. Jo laikotarpis Uosto direkcijoje pasižymėjo principingais sprendimais, kai buvo atleista darbuotojų. Su kai kuriais po to vyko teismai.

Uosto direkcijos atstovai turėjo būti tie ekspertai, kurie privalėjo pasakyti, kad atsisakant, pavyzdžiui, Baltarusijos kalio trąšų tranzito daroma klaida.

Tai, kad E. Gentvilas 2009 m. buvo paskirtas Uosto direkcijos vadovu, nebuvo nieko nuostabaus, nes susisiekimo ministru tuomet buvo perspektyviausiu liberalu tuomet laikytas Eligijus Masiulis. Netgi buvo atvirai kalbama, kad tai būsimasis Lietuvos premjeras ar netgi prezidentas. 2016 m. gegužę koją jam pakišo Lietuvos teisėsaugos institucijos, kurios inkriminavo stambaus kyšio paėmimą. Galutiniu ir neskundžiamu 2024 m. spalio 24 d. sprendimu E. Masiulis nuteistas 5,5 metų kalėti dėl kyšininkavimo, prekybos poveikiu ir neteisėto praturtėjimo.

Pagal politinio vėjo kryptį

Taip pat tarsi nebuvo labai nuostabu, kad 2012 m., kai į valdžią Seime sugrįžo socialdemokratai, o premjeru buvo paskirtas Algirdas Butkevičius, Uosto direkcijos vadovu tapo Arvydas Vaitkus. Jis buvo dirbęs su A. Butkevičiumi 2006–2008 m., kai šis vadovavo Susisiekimo ministerijai, o A. Vaitkus joje dirbo ministerijos sekretoriumi ir tuomet buvo ten bene vienintelis šios institucijos atstovas, kompetentingas uosto ir jūrinio verslo klausimais.

2019 m. A. Vaitkus mįslingai neteko Uosto direkcijos vadovo posto, kai dalyvavo Klaipėdos miesto mero rinkimuose. Tam įtakos taip pat turėjo politiniai vėjai.

Po A. Vaitkaus tarsi iš niekur, o tiksliau – iš vienos Vilniaus bendrovės direktoriaus pavaduotojo pareigų iškilo dabartinis Uosto direkcijos vadovas A. Latakas. Jaunystėje buvęs lenktynininkas, inžinierius mechanikas, vėliau pavojingų krovinių krovos specialistas, uosto valdymo magistras 2020 m. laimėjo Uosto direkcijos vadovo konkursą.

Atrodė, kad, atsiradus konservatorių, liberalų ir Laisvės partijos koalicijai, jis, kaip buvęs Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas, bus „suvalgytas“. Vis dėlto A. Latakas rado bendrą kalbą su Laisvės partijos paskirtu susisiekimo ministru Mariumi Skuodžiu. Per tą laiką Uosto direkcijoje vėlgi tarsi iš niekur atsirado bent pora naujų valdybos narių. Suformuota, kaip galima vertinti, nieko bendro nei su Klaipėda, nei su uostų veikla neturinti stebėtojų taryba.

Įtakos galėjo turėti uosto palankumas konservatorių, liberalų ir Laisvės partijų koalicijai, kai ši naikino didžiulės kritikos sulaukusį kalio trąšų ir Baltarusijos tranzitą per Klaipėdos uostą. Netgi ir kai kurie ukrainiečiai įvardino, kad taip Lietuva ne tik nepadėjo Ukrainai, bet sudarė sąlygas Rusijai uždirbti milijardus iš baltarusiškų kalio trąšų.

Visiškai realu manyti, jog Uosto direkcijos atstovai turėjo būti tie ekspertai, kurie privalėjo pasakyti, kad atsisakant, pavyzdžiui, Baltarusijos kalio trąšų tranzito daroma klaida.

Bent jau žiniasklaidoje tokių pasisakymų neteko aptikti. Naikinant baltarusišką tranzitą, buvo aiškinama, kad vyks rinkų persiskirstymas ir tarp pietų bei šiaurės judantys kroviniai kompensuos baltarusiškų krovinių netektis.

Nieko panašaus neįvyko. Bendrose Klaipėdos uosto krovos apimtyse taip ir liko kasmetė 15 mln. tonų baltarusiškų krovinių netekties „skylė“. Į Klaipėdos uostą smarkiai sumažėjo ir krovinių judėjimas traukiniais. Išaugo tik į uostą judančių vietinių krovinių srautai.