Choreografei Agnijai Šeiko patogioje gyvenimo zonoje neįdomu

Auksinio scenos kryžiaus nominaciją savo pasiekimų kolekcijoje turinti klaipėdietė Agnija Šeiko galbūt jau šiemet ir pasidabins šiuo garbiu ženklu. Tarptautinės teatro dienos išvakarėse menininkę pasiekė džiugi žinia: šįkart aukščiausiam šalies teatralų įvertinimui pristatytas Agnijos darbas – spektaklio „Aikštelėje laisvų vietų nėra" choreografija.

Unikaliais renginiais kultūrinį gimtojo miesto gyvenimą žadinanti talentinga šokėja, choreografė ne tik nuolat alksta naujų kūrybinių iššūkių. Menininkės idėjos, mintys tampa įkvėpimu ir ją supantiems žmonėms.

Vizitinė kortelė

Gimė 1977 m. gruodžio 20 d. Klaipėdoje.

Baigė Gedminų vidurinę mokyklą. Mokėsi Klaipėdos universitete (KU) ir Roterdamo šokio akademijoje Codarts (Olandija).

Sukūrė 15 šokio spektaklių ir kompozicijų Lietuvoje bei užsienyje. Kuria choreografiją operoms, dramos spektakliams, miuziklams, dirbo su režisieriais Jonu Vaitkumi, Gyčiu Padegimu, Agniumi Jankevičiumi ir kitais. Sukūrė vaidmenis spektakliuose „Veronika„, „Paikos mergaitės maldos“, „Dievų namai„. Dėsto KU, Suomijos Turku meno akademijoje, vadovauja menininkų grupei „Žuvies akis“, organizuoja festivalį „Plartforma„. 2013 m. įkūrė šokio teatrą „Padi Dapi Fish“.

2010 m. už šokio spektaklio „Paikos mergaitės maldos„ choreografiją nominuota Auksiniam scenos kryžiui. 2012 m. kaip Metų choreografė apdovanota „Padėkos kauke“.

Ištekėjusi. Su vyru Arūnu augina šešerių Jokūbą, o prieš septynis mėnesius pora susilaukė dukters Unės.

Miestas ne tik džiazuos

– Kokiais šiuo metu darbais, projektais gyvenate?

– Turbūt vienas svarbiausių šių metų įvykių – šokio teatro „Padi Dapi Fish„ gimimas. Kaip tik gegužės pradžioje rengiamės pristatyti jį Klaipėdos visuomenei. Menininkų grupė „Žuvies akis“ gyvuoja jau 10 metų, o savo veiklą pradėjome labiau nuo vizualinių projektų. Tačiau per tuos metus labai sustiprėjo šokio sritis, į mūsų veiklą įsiliejo daug profesionalų. Todėl subrendome poreikiui turėti visiškai atskirą, vien šiai sričiai skirtą šaką. Teatras apims spektaklių vaikams bei suaugusiesiems kūrimą, bendradarbiavimą su kitais šokio atstovais iš Lietuvos ir užsienio. Šokio pozicijos Klaipėdoje visada buvo stiprios – tai ir Choreografijos katedra, ir sportinių šokių ansamblis „Žuvėdra", Muzikinis teatras. Tačiau nepriklausomo šokio teatro neturime. Ir čia kalbu būtent apie šiuolaikinio šokio žanrą.

– Nors iki šiuolaikinių menų festivalio „Plartforma" dar keletas mėnesių, turbūt jau gyvenate būsimo renginio nuotaikomis?

– Iš tiesų prieš šį festivalį laukia dar vienas labai didelis darbas. Birželio 13–16 dienomis Klaipėdoje vyks Šiaurės Europos ir Baltijos šalių šokio specialistų – prodiuserių, vadybininkų, šokėjų, choreografų, kritikų – suvažiavimas. Tai didelio biudžeto, labai solidus ir reikšmingas renginys. Be to, kad vyks konferencija profesionalams, visi šokio spektakliai, kurių didžioji dalis bus rodoma lauke, netradicinėse erdvėse, bus atviri miestiečiams ir nemokami. Taigi pasibaigus džiazo festivaliui turėsime tokį turiningą „šokinį" savaitgalį.

Ir, aišku, paraleliai dirbame prie kito mūsų „kūdikio„ – „Plartformos“.

Kambaryje su pelėmis

– Savo pavyzdžiu galėtumėte paneigti mitą, kad talentingiems ir ambicingiems menininkams tokiame sąlygiškai nedideliame mieste kaip Klaipėda stinga galimybių saviraiškai.

– Iš dalies tai yra ir varomoji jėga. Kai esi nedidelėje erdvėje, nepasitenkini ramia būtimi. Būtų galima gyventi ir taip – pastatai vieną kitą darbą, ramiai dėstytojauji. Bet, kaip kažkur skaičiau, gyvenimas tada ir prasideda, kai išeini iš tos patogios zonos. Man neįdomu būti toje patogioje zonoje. Kartais net ima atrodyti, kad gyvenu per patogiai.

Šiuolaikinio meno kūrėjams, manau, būtina tarptautinė erdvė, juo labiau kad ir galimybių šiandien tam – gausybė. Kad ir kaip mylėtume savo Klaipėdą, tai yra periferija. Žinoma, tame yra ir savų pliusų – gali išvengti daug nereikalingų dalykų, kurie, pavyzdžiui, būdingi sostinei. Turiu galvoje visokias žmogiškas intrigas intrigėles, nesveiką konkurenciją.

– Porą metų studijavote Roterdame. Ką jums davė šis laikas svetur?

– Turbūt tie dveji metai man davė daug daugiau nei visi studijų metai Lietuvoje. Be to, kad atsvėrė daug kelių, atsirado vertingų pažinčių, geros mokyklos baigimo diplomas labai daug ką reiškia. Man atrodo, jog per tą laiką aš subrendau kaip žmogus ir kaip menininkė. Reikėjo išspręsti begalę problemų. Atsiduri vienui vienas dideliame mieste Europos viduryje, o kur dar finansiniai dalykai – stipendijomis bakalaurus nelabai kas lepina. Teko pagyventi ir kambaryje, kuriame pelės šmėžuodavo. Niekas minkšto kilimo neklojo, kad būtų smagu nukristi. Visa ta patirtis labai brandina.

„Būsiu barelina"

– Vis dėlto kaip pavyko suderinti šeimos reikalus ir karjeros ambicijas?

– Kažkas yra pasakęs – gerai, kad gavai tokį vyrą, kuris tau viską leidžia. Tačiau mes niekada nekeliame sau tokio klausimo: leidžia-neleidžia. Aišku, derinamės vienas prie kito. Bet jei tai būtų buvęs žmogus, kuris būtų trenkęs kumščiu ir pasakęs, kad tu to ir to nedarysi, tikriausiai su tokiu nebūčiau buvusi.

– Jūsų vyras dirba nekilnojamojo turto srityje, tad bent jau pagal veiklos pobūdį yra tolokai nuo šokio meno. Kaip judu susipažinote?

– Mūsų draugai juokauja, kad Arūnas yra dar didesnis menininkas už mane. Jo specifinis mąstymo būdas, pasaulio matymas ir suvokimas labai skiriasi nuo kitų šioje srityje esančių žmonių.

Mes susipažinome dar būdami paaugliai, per savanoriškas krikščioniškas veiklas. Pamažu jaunatviška draugystė peraugo į rimtesnius santykius. Šiemet būsime vedę jau 16 metų. Kartais pajuokaujame, o Dieve, kam mes tokie jauni tuokėmės. Pirmojo vaiko susilaukėme po nemažo tarpo, 10 metų. Norėjau mokytis, kurti, įsibėgėti. Matyt, tas vaikiukas pasibeldė tada, ir kai aš subrendau, ir kai jam pačiam jau reikėjo ateiti.

– Ar esate iš tų žmonių, kurie galėtų pasakyti: kiek save prisimenu, visada šokau?

– Mama pasakojo, kad dar nemokėjau kalbėti, bet atitraukti manęs nuo televizoriaus, kai rodydavo kokį nors šokio spektaklį, būdavo neįmanoma. Tik pradėjusi kalbėti pasakiau – „būsiu barelina". Žinoma, nieko čia tokio ypatingo, nes labai daug mergaičių nori būti balerinomis.

Ugnies stichijos žmogus

– Kaip pabaigtumėte sakinį: jei ne šokis, būčiau...

– Oi, nežinau... Niekada neabsoliutinau šokio ir nesiguliau prieš jį kryžiumi. Yra daug įdomių dalykų, kuriais galima užsiimti. Manau, jog bet kokiu atveju nebūčiau nutolusi nuo kūrybinės veiklos. Nors mokykloje, pamenu, matematikos mokytoja pranašavo, kad mane matytų studijuojančią matematiką ar mediciną.

Turbūt šiandien turėčiau būti dėkinga mamai, kad jos įžvalgos, nesąmoningi, bet atmintyje likę įvaizdžiai pakreipė mane tokia gyvenimo linkme. Pamenu, kai buvau penkerių, ją visi kvailino, kam ji mane vežasi į Maurice‘o Béjarto spektaklį Vilniuje. Tuo metu mūsų abiejų bilietai kainavo pusę mamos mėnesio algos. Ir šį spektaklį aš prisimenu iki šiol.

Kai prieš mėnesį Vilniuje buvo rodoma Slavos Polunino ir Gidono Kremerio „Sniego simfonija", nepagailėjau pinigų ir į šį spektaklį nusivedžiau savo Jokūbą. Manau, kad būtent tokie kūriniai turi formuoti jo pasaulėžiūrą, matymą, kokybės supratimą.

– Agnija – jūsų sceninis ar tikras vardas?

– Ir vardą, ir pavardę „gavau„ iš mamos ir tėčio. Dėl vardo mama netgi susiginčijo su kunigu, kuris nenorėjo manęs krikštyti. Agnija reiškia ugnį, dar lyg yra reikšmė „skaisti“. Mano ir visi Zodiako ženklai susiję su ugnimi. Nors šiaip į horoskopus žiūriu su humoru.

– Kiek apskritai šokio žmogui svarbu įvaizdis?

– Faktas, kad svarbu. Nes tai bet kokiu atveju susiję su scena. Ir mano vardas, pavardė šiuo atžvilgiu labai dėkingi. Nes jie lengvai įsimenami, skambūs. Te nepyksta vyras, kad aš nesinaudoju jo pavarde.

– Kokių laisvalaikio ritualų turite?

– Mėgstu keliones. Dažniausiai jos šiaip ar taip susijusios su mano veikla. Pirmiausia, ką padarau, pasižiūriu, kas tuo metu vyksta, kur galima nueiti, ką pamatyti. Bet man tai nėra profesinė prievolė, tiesiog labai įdomu. Aišku, dar skaitymas. Turbūt tobuliausias rytas man būtų su knyga – kokią valandą skirti skaitymui. Vienu metu taip ir bandžiau daryti – atsikelti už visus anksčiau, kad turėčiau tokį savo laiką. Bet tada jau reikia labai anksti keltis.