Atgaila už svetimas nuodėmes: žydų bendruomenei – atsiprašymo laiškas

Atsiprašymas protėvių vardu

"Aš, vokietis (ar vokietė) atgailauju prieš jus ir Dievą dėl holokausto bei dėl mūsų nusikaltimų prieš žydų tautą. Man labai apmaudu dėl to, kas nutiko, todėl prašau jūsų atleidimo. Niekas negali ištaisyti to, ką padarėme. Taip pat krikščionių vardu atgailauju prieš jus ir Dievą už jūsų tautos kančias ir patirtas patyčias, pažeminimą, kryžiaus žygius, pogromus, kurie šimtus metų vyko daugybėje šalių. Esu krikščionis, man dėl šito gėda, todėl ir meldžiu jūsų atleidimo. Labai atsiprašau už tai. Telaimina jus Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas. Myliu Jus."

Tokio turinio laiškas, skirtas holokausto aukoms ir gyviems likusiems jų tėvynainiams paliktas Jurjonių miške. Prispaustas keliais akmenimis, kad nenupūstų vėjas, šis raštas padėtas šalia memorialo, skirto nužudytiems žydams.

Vandalizmas: Netoli tos vietos, kur prie paminklo nužudytiems žydams paliktas atsiprašymo laiškas, kitas holokausto aukų ženklas – juodo marmuro stela – kažkokiu sunkiu daiktu neseniai apdaužytas vandalų. (Č. Kavarzos nuotr.)

Kitoje lapo pusėje dar vienas atsiprašymas, kuriame krikščioniškai atgailaujama už vokiečių nusikaltimus Antrojo pasaulinio karo metu. Atsiprašyme paminėta latvių, taip pat kitos tautos. Jėzaus Kristaus vardu ir jų prašoma atleidimo.

Anot plateliškio žurnalisto Eugenijaus Bunkos, tai – kažkokios po Baltijos šalis keliaujančios vokiečių krikščionių organizacijos iniciatyva. Neseniai jie lankėsi Latvijoje, dabar veikiausiai užsuko į Lietuvą.

Jų apsilankymo ženklai – štai tokie laiškai prie žudynių memorialų. Plačiau šie žmonės niekur nesiskelbia ir viešumo, regis, per daug nepageidauja.

Siaubinga: žudynės vyko be didelių skrupulų, o naciai egzekucijas uoliai fotografavo. (Redakcijos archyvo nuotr.)

Nors patys su tais nusikaltimais, dėl kurių jie atgailauja, tiesiogiai neturi nieko bendra. Juolab Lietuvoje tą kruviną darbą atliko vietiniai baudėjai, o jų protėviai – hitlerininkai prisidėjo tik epizodiškai.

Tačiau tas kolektyvinis kaltės jausmas dalį vokiečių tautos slegia nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos, ypač, kai buvo paviešintas visoje Europoje nacių vykdytas masinių žudynių mastas.

Todėl dar ir šiandien jų vaikaičių atgailautojų žygis, lankant holokausto aukų kapavietes, ir nestebina.

Atgailavimo priimti negali?

E.Bunkos teigimu, šie žmonės lankėsi ir Kaušėnuose, netoli Plungės, kur nužudyta beveik 1,8 tūkst. žydų. Ten irgi paliko panašų atsiprašymo raštą.

"Kai tą laišką Kaušėnuose radau, padėjau jį viešai, kad kiekvienas atėjęs prie memorialo, galėtų jį pamatyti. Iš jį perskaičiusių žmonių reakcijos sprendžiu, kad tas atsiprašymas yra prasmingas. Manau, tai prasminga ir tiems patiems žmonėms, kurie tuos atsiprašymus platina. Jie nori rasti sielos ramybę ir toks aktas jiems ją suteikia. Vien tai yra gerai", – mano žurnalistas E.Bunka.

Visai kitokio požiūrio į šį atsiprašymą laikosi Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis.

Nesu tikras, ar galime priimti tokį atsiprašymą, nes čia teisėjas – tik Dievas.

"Yra tekę dalyvauti tokiame renginyje, kai buvo atvažiavusi vokiečių grupė ir atsiprašė už karo metų nusikaltimus. Nesu tikras, ar galime priimti tokį atsiprašymą, nes čia teisėjas – tik Dievas. Manyčiau, kad tokie atsiprašymai negalioja. Tai pačių žmonių ir Dievo santykis. Pagal mūsų tradicijas ir mano supratimą, niekas negali prisiimti tokios atsakomybės ir atleisti už tuos dalykus. Žinoma, gerai, kad tokia iniciatyva yra, tačiau ne mūsų galioje priimti jų atsiprašymą", – pabrėžė F.Puzemskis.

E.Bunka pripažino, kad lig šiol oficialaus, viešo lietuvių atsiprašymo dėl Lietuvoje vykdyto holokausto nėra girdėjęs ir dėl to esą labai liūdna.

Feliksas Puzemskis / Č. Kavarzos nuotr.

"Kažkada prie Raudų sienos Jeruzalėje tai padarė prezidentas A.M.Brazauskas. Bet kiek už tai jis susilaukė prakeiksmų. Nieko nepadarysi. Žmogus yra žmogus, ne visada jis elgiasi pagal žmogiškumo normas. Taip buvo ir anais laikais, ir dabar. Todėl tiesiog kantriai reikia įamžinti tas žudynių vietas", – mano E.Bunka.

Identifikavo žudynių aukas

E.Bunkos tėvas tautodailininkas ir ilgametis Plungės žydų bendruomenės vadovas Jakovas Bunka (1923–2014) buvo vienas tų šio Žemaitijos miesto žydų, kuriam pavyko išvengti holokausto.

"Iš Plungėje gyvenusių žydų tik dešimt procentų išsigelbėjo bėgdami į Rytus. Likusieji Plungėje ir aplinkiniuose kaimuose buvo žiauriai nužudyti. Liko tik jų namai, ir į svetimus išnešioti daiktai.

Grįžęs po karo 1948 metais, pradėjau ieškoti tos šiurpios tragedijos liudininkų, nes viso pasaulio žmonės turi žinoti, kas atsitiko su žydais per Antrąjį pasaulinį karą. Kaip Plungėje buvo žudomi žydai, man pasakojo žmonės, kuriuos aš gerai pažinojau", – savo knygoje "Plungės žydų istorija" rašė J.Bunka.

Jis davė sau pažadą, kad įamžins nužudytųjų plungiškių atminimą. Jo darbus tęsia sūnus Eugenijus.

"Tėvas vaikščiojo, klausinėjo žmonių, to meto liudininkų, užrašinėjo, sudarė sąrašus visų Plungėje gyvenusių žydų. Iš beveik 1,8 tūkst. Plungės žydų, nužudytų Kaušėnuose, mums pavyko identifikuoti beveik 1,3 tūkst. Tačiau visų suskaičiuoti neįmanoma. Visų jų pavardės yra iškaltos memoriale. Tokių vietų Lietuvoje yra šešios, o Žemaitijoje pavardės prie memorialų yra iškaltos Kaušėnuose, Vieštovėnuose, prie Telšių ir dabar Plateliuose", – pasakojo E.Bunka.

Neseniai Plateliuose E.Bunka pakabino akmenines lenteles su čia gyvenusių žydų pavardėmis. Tai pavyko padaryti radus 1939 metų rugpjūtį sudaryto Platelių žydų sąrašą.

Nes tuo metu rinko vietos rabiną, o norint jį patvirtinti į Vidaus reikalų ministeriją reikėjo siųsti visų Platelių žydų sąrašą.

Tragedija: per kelis 1941-ųjų vasaros mėnesius Lietuvoje prasidėjo lig tol neregėto masto teroras prieš žydus. (Redakcijos archyvo nuotr.)

"Manyčiau, kad 99 proc. jų buvo nužudyti. Pavieniai galbūt išsigelbėjo. Ant tų lentelių užrašiau, kad jie Plateliuose gyveno iki 1941 metų vasaros", – teigė E.Bunka.

Iš "Plungės žydų istorijos"

J.Bunkos išleistoje knygoje "Plungės žydų istorija" – ne tik unikalūs faktai apie Plungėje gyvenusią žydų bendruomenę, bet ir protu sunkiai suvokiami šiurpūs liudijimai, kuriuos Jakovas išgirdo po karo.

J.Bunkos senelį (kuris apylinkėse garsėjo tuo, kad mokėjo užkalbėti "rožę") kartu su senele ir viena jo sesute karui prasidėjus nužudė Skaudvilėje, į kurią jie buvo nuvažiavę aplankyti ten nutekėjusios dukros. Pragaras tik prasidėjo.

"Vokiečiai Plungę užėmė ankstų birželio24-osios rytą. Iki to laiko vietiniai fašistai ir antisemitai jau pradėjo persekioti žydus, o vėliau buvo pirmieji talkininkai ir vykdytojai juos kankinti ir žudyti. Visus Plungėje ir kaimuose pasilikusius žydus suvarė ir uždarė sinagogose. Ten, kur žydai melsdavosi juos išdavusiam Dievui", – knygoje rašė J.Bunka.

Katastrofa: per Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos teritorijoje fiziškai sunaikinta per 90 procentų čia gyvenusių žydų tautybės žmonių, tai liudija ir masinės holokausto aukų kapavietės. (Redakcijos archyvo nuotr.)

"Plungėje liko vienas žydas – Jankelis Garba. Jis buvo vedęs žemaitę, priėmęs katalikų tikėjimą. Tačiau ir jį su vaikais uždarė į sinagogą laukti mirties. Žmona maldavo kunigo Povilo Pukio gelbėti Jonu pakrikštytą vyrą ir įvyko stebuklas: Jankelį su vaikais paleido", – rašoma J.Bunkos knygoje.

Knygoje užrašytas ir atsitiktinai žudynių vietoje atsidūrusio paauglio Juozo Mineikio liudijimas: "Jau po karo, vis dar krūpčiodamas jis pasakojo, jog pirmieji atvaryti žydai (į Kaušėnų miškelį – A.D.), pamatę iškastas duobes ir supratę, kas jų laukia, ėmė klaikiai klykti. Vaikai verkė, žudikai keikėsi ir pirmiausia šaudė tuos, kurie bandė bėgti. Nušautuosius vertė į duobę, daugelis nelaimingųjų buvo tik sužeisti, bet ir jie atsidūrė ten pat. Prie duobės varė ištisas šeimas, kulkų pakirstos jos griuvo susikibusios."

Tačiau baisiausia, kad žydus Lietuvoje daugiausiai žudė ne vokiečiai, kurių palikuonys dabar atgailauja, važinėdami po Rytų Europą, o – vietiniai.

"Nuo faktų niekur nepabėgsi, žydus žudė buvę kaimynai, bendramoksliai, gal net tie patys, kurių giminaičiai turgaus ir švenčių dienomis rasdavo priebėgą žydų namuose, "bargan" pirkdavo prekes žydų parduotuvėlėse, kuriuos išgydė mano senelis, žydai gydytojai ir vaistininkai. Aiškinimai apie žydų kaltę, jų bendradarbiavimą su naująja valdžia nieko verti, nes kokią kaltę turėjo, kaip bendradarbiavo vos gimęs kūdikis, vandennešis, sagas pardavinėjusi senutė, siuvėjas ar batsiuvys, elgeta ar našlaitis. Bet visi jie atsidūrė vienoje kapo duobėje, o jų menką turtelį išsidalino žudikai. (…) Esu paskutinis iš tų, kuriems Plungės žydų istorija yra mano istorija. Ji nemiršta su žmonėmis. Bet žmonės gali ją numarinti, jeigu nori, kad patys baisiausi jiems patiems įvykiai pasikartotų. Aš to nenoriu", – taip savo knygą "Plungės žydų istorija" baigė šviesios atminties plungiškis J.Bunka.