Ašaros be juoko

„Tu ką, durnas?!“ - atrėžė man pažįstamas, paklaustas, ar žiūrėjo humoristines naujametes Lietuvos televizijų laidas. Jo nuomone, jas žiūrint ne juoktis norisi, bet verkti.

Vieno žmogaus nuomonė dar nieko nereiškia. Bet apie savitą mūsų televizijų humorą prakalbo net užsienis. Anądien lenkų spauda pasipiktino fašistu, naujametį vakarą marširavusiu ekrane ir laidžiusiu keistus sąmojus.

Sunku kalbėti apie žmones, kuriems šventinį vakarą kelia juoką aktorius, aprengtas esesininku, nugrimuotas pagal Hitlerį ir siūlantis įvesti savo tvarką. O juk to turbūt troško televizijos žmonės, rašę scenarijų šventiniam žiburėliui.

Laidos kūrėjai nepripažįsta perlenkę lazdą ir visą šį incidentą vadina laimėjimu - štai, net lenkai žiūrėjo mūsų žiburėlį! Gaila dėl tokios reakcijos, nes esu beveik įsitikinęs, kad kokią dieną, pavyzdžiui, vasario 16-ąją ar birželio 14-ąją, televizija ir vėl pasiūlys mums pikantišką laidą. O joje žmonės bus verčiami juoktis iš generalisimo uniformą dėvinčio ūsuoto Josifo Stalino, taip pat siūlančio savo tvarką.

Ir Klaipėdoje viešėjęs puikus rusų rašytojas Michailas Zadornovas, humoreskose pašiepiantis savo tautiečius, sako pastaruoju metu vengiąs gastrolių į užsienį. „Tenai jie juokiasi iš mūsų. O aš noriu, kad mes juoktumėmės iš savęs“, - taip tautos apsivalymą įsivaizduoja žmogus, nuo kurio juokų leipsta pilnos salės žiūrovų.

Mėginimą juoktis iš savęs galima įžvelgti ir Lietuvos humoristų darbuose. Sprendžiant iš televizijų humoro laidų, mūsų šalyje gyvena tik debilai, alkoholikai ir senos bobos, o žmonės kalba tik švepluodami, mikčiodami ar cypdami.

Pokštui sustiprinti mūsiškiai aktoriai neieško kandžių žodžių. Jie mieliau į nosį ir ausis susikiša plaukų, praretina dantis ar prie „fufaikės“ užsideda „beisbolkę“. Nieko nepadarysi, taip humorą supranta laidų kūrėjai.

Žinantis keliolika anekdotų ir mokantis pablevyzgoti užstalėje žmogus gali įtikėti, kad yra pokštininkas. Kad lygiai taip pat sėkmingai gali kurti humoro laidas. Gal todėl didžioji dalis Lietuvos humoristų ir atrodo kaip pakilę nuo to paties stalo - kompanija, suburta ne žinių, ne gabumų, bet pažinčių ir santykių.

Galima būtų suabejoti, ar lietuviai apskritai gali kurti humorą, ar palanki tam kalba, savimonė? Gal čia kaip sporte, kur, pavyzdžiui, somaliečiai nežaidžia ledo ritulio, o evenkai spjovė į badmintoną.

Bet juk Lietuvos televizijos archyvuose voliojasi puikus humoro serialas „Sveika, Irena“, kur „baikas skaldo“ ta pati Kristina Kazlauskaitė. Tikiu, yra ir Juozo Zavaliausko įrašų, kad ir apie Vilkaviškio fabriko džinsus ar kolektyvinį sodą.

Mes mokame juoktis ir turime puikų humoro jausmą. Ir jei mūsų nedžiugina televizijos, pasilinksminkime patys. Kai turguje jums pasiūlys pamėlusią vištą, drąsiai paklauskite: „Nuo ko ji mirė?“ O norėdami atsikratyti seną kiaulieną siūlančio prekeivio nebijokite atkirsti: „Aš bendraamžių nevalgau.“

Vis geriau nei fašistas per naujuosius.