„Buvome tiesiog klaipėdiečiai“

Tarybą sudarė 55 deputatai – 54 sąjūdininkai ir vienintelis Rimantas Taraškevičius – ne Sąjūdžio, bet šio judėjimo remiamas deputatas.

Miesto tarybos pirmininko kandidatūra didelių viešų diskusijų tuomet nekėlė, į šias pareigas pasiūlytas buvęs SSRS liaudies deputatas, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Seimo narys Vytautas Čepas.

Miesto meru išrinktas Povilas Vasiliauskas.

Prisiminus, kaip atrodė pirmosios tarybos sudėtis, jos narė Judita Simonavičiūtė teigė, kad tai buvo tiesiog klaipėdiečiai, su mandatu atėję į posėdžių salę dirbti.

„Buvo visko – ir profesionalių žmonių, ir tokių, kurie nelabai suprato, ką daryti. Deputatai turėjo būti bent jau perskaitę įstatymus, kokie yra jų įgaliojimai, bet, mano galva, dauguma jų to net nebuvo skaitę. Todėl vyksta posėdis, keliama ranka ir žmogus kalba, ką galvoja. Pavyzdžiui, turgaus įkainiai saulėgrąžų pardavėjams buvo svarstomi ilgiau, nei kai kurie kiti klausimai, kurie turėjo lemti miesto ateitį. Kaip suprato, taip žmonės ir elgėsi. Nepaisant to, pati pradžia buvo labai graži, nes mes visi buvome tiesiog klaipėdiečiai“, – prisiminė J. Simonavičiūtė.

Neteko psichologo kvalifikacijos

Mes tada labai norėjome, kad sprendimai būtų priimami vieningai, kaip sovietų laikais, bet demokratija tuo ir skiriasi, kad nuomonių būna įvairių.

„Prieš 10 metų, kai minėjome Klaipėdos tarybos veiklos 25-etį, parašiau proginę knygą „Kitokių žmonių miestas“. Kadangi leidinys proginis, negalėjau rašyti visos bjaurasties, kuri tuo metu vyko. Juk buvo taryboje tokių žmonių, kuriems nieko nereikėjo: nei universiteto, nei Girulių girios. Jie dėl visko prieštaravo. Kai kilo LCC (tarptautinio universiteto – A. D.) klausimas, buvo prieita iki mano atsistatydinimo. Dabar jau jie kalba kitaip, gal suprato klaidą? Žinoma, mes tada labai norėjome, kad sprendimai būtų priimami vieningai, kaip sovietų laikais, bet demokratija tuo ir skiriasi, kad nuomonių būna įvairių“, – kalbėjo V. Čepas.

Pasiteiravus, ar buvo bent vienas klausimas, kai sprendimai būdavo priimti vieningai, buvęs Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas teigė, kad bėdai ištikus, taryba tapdavo vieninga.

„Per sausio įvykius visi buvo vieningi. Nors, tiesą sakant, kai kurie pradingo. Suprantu, žmonės išsigando, bet baisu buvo visiems. Man pačiam irgi teko slėpti šeimą tris kartus. Stebiuosi žmonos kantrybe, ji nieko nesakė, neliepė baigti revoliucijų ir užsiimti vaikų auklėjimu. O ir vaikai per tuos penkerius metus mane tiek ir tematydavo – iš darbo grįždavau vakare ir eidavau miegoti. Dirbdavau ir savaitgaliais, tekdavo pabaigti darbus, kurių nespėdavau atlikti darbo dienomis“, – pirmininkavimo miesto tarybai metus atsiminė V. Čepas.

Prabilus apie netektis vadovaujant tarybai pačiais sunkiausiais nepriklausomai Lietuvai ir Klaipėdai metais, V. Čepas prasitarė, jog jam labiausiai apmaudu, kad per tą laiką faktiškai neteko psichologo kvalifikacijos.

Vytautas Čepas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Pirmas išbandymas – blokada

Praėjus vos penkioms dienoms po pirmojo naujai išrinktos miesto tarybos posėdžio, Sovietų Sąjunga, bausdama už nepriklausomybės paskelbimą, Lietuvai paskelbė blokadą.

„Įvykiai buvo gana įsimintini. Kaip vicemeras tada buvau atsakingas už miesto ūkį. O mes kaip tik ir rūpinomės visais tais dalykais, kuriuos pirmiausia ir užblokavo Maskva. Visų pirma buvo nutrauktas degalų, paskui – bet kokių kitų produktų tiekimas“, – prisiminė pirmosios tarybos narys, tuometis vicemeras Benediktas Petrauskas.

Anot jo, miesto vadovybė tuomet pasitelkė strategines miesto įmones, kurios turėjo tam tikrų energetinių rezervų, ir tai išgelbėjo klaipėdiečius.

„Be tų rezervų būtų buvę kur kas blogiau. Tuo metu miesto katilinės buvo kūrenamos mazutu ir dar dyzelinu. Mazuto rezervo įmonėse buvo sukaupta pakankamai. Tą rezervą, pagal tuo metu galiojančius reglamentus, būtų buvę galima naudoti tik pagal specialų įsakymą. Bet žinojome, kad blogiau jau nebus. Ir nusprendėme: jei reikia, tai tą rezervą ir naudokime“, – pasakojo B. Petrauskas.

Jis prisiminė, kad per blokadą Klaipėdoje pavykdavo kas antrą savaitgalį žmonėms įjungti šiltą vandenį nusiprausti, tokios „prabangos“ kituose Lietuvos didmiesčiuose tada nebuvo.

Tad naujieji Klaipėdos politikai šiuo sudėtingu laikotarpiu tvarkėsi gana sumaniai.

Palikti vienui vieni

Pradžioje tarybai teko atlaikyti ir nuolatinius antivalstybinės „Jedinstvo“ organizacijos išpuolius bei spaudimą dėl siekio mieste atsikratyti sovietinių simbolių – V. Lenino statulos ir sovietinę karinę jėgą simbolizuojančios patrankos dabartinėje Lietuvininkų aikštėje.

„Su jedinstvininkais, nepritariančiais Lietuvos nepriklausomybei, teko susidurti. Su jais stengdavausi daug nediskutuoti, nes jų vis tiek įtikinti buvo neįmanoma, jie mirtinai laikėsi įsikibę savo idėjinės linijos. Buvo, aišku, ir abejojančių, bet buvo tokių, kurie nesiliovė kartoti: „Liaudis ir partija – vieninga“, „Tarybinė armija – viso pasaulio žmonių gelbėtoja“, „Ekonomika turi būti ekonomiška“ ir kitas kvailystes. Tai su tokiais nebuvo prasmės ginčytis. Kalbėjau jiems, kad gyvensime kaip nors, o jei nepatiks, juk galės išvažiuoti. Ką kai kurie ir padarė. Su minia ginčytis apskritai neapsimoka, nes būsi arba nušvilptas, arba sutryptas“, – prisiminė V. Čepas.

Vienas „įžūliausių“ klaipėdiečių žingsnių – raštas Sovietų Sąjungos prezidentui Michailui Gorbačiovui dėl Klaipėdos krašto, prie kurio turinio, pasak V. Čepo, daug prisidėjo tuometis tarybos narys Aleksandras Žalys.

„Tuomet Maskvoje kalbėta, jei kas, tai Klaipėdos kraštas bus atjungtas nuo Lietuvos, nes po Antrojo pasaulinio karo sovietai jį neva atidavė Lietuvai. Tačiau, žvelgiant giliau į istoriją, viskas yra ne visai taip. Bet propagandistai, jedinstvininkai pasigavo šitą naratyvą ir pareiškė, kad čia bus „Kaliningradskij kraj“, todėl su visu tuo reikėjo kažkaip kovoti. Rašėme visur, ne tik į Maskvą, bet ir į Japoniją, Švediją“, – prisiminė V. Čepas, pridūręs, kad pirmus trejus darbo taryboje metus buvo toks jausmas, tarsi Klaipėda ir klaipėdiečiai yra palikti vienui vieni.

Sudėtis: pirmosios jau nepriklausomos Lietuvos Klaipėdos miesto liaudies deputatus įamžino klaipėdietis fotografas Vytas Karaciejus, dabar ši nuotrauka puošia miesto tarybos posėdžių salės prieigas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Vagonai ir kapo duobė

Būtent pirmajai tarybai teko sudėtingi politiniai išmėginimai 1991 m. sausio dienomis.

Ne visi klaipėdiečiai ir žino, kad didžiosios šių žmonių dalies dėka Klaipėdoje nebuvo pralietas kraujas, nors sovietų armijos daliniai buvo pasiruošę koviniams veiksmams.

Tarybai teko išgyventi nemenką įtampą per Maskvos pučą, kai įvykiai Lietuvoje ir Klaipėdoje galėjo pakrypti mūsų šaliai nenaudinga linkme.

„Buvo ir labai jautrių klausimų – nukelti V. Lenino paminklą, nuimti patranką Lietuvininkų aikštėje. Tik paskelbus apie šiuos ketinimus, buvo pastatytos keturios tanketės prie V. Lenino paminklo, dvi – prie patrankos ir dvi – prie tuometės Baltijos laivų statyklos, kuriai tada vadovavo Georgijus Krupas, ten buvo susitelkęs antilietuviškos organizacijos „Jedinstvo“ aktyvas. Pamenu, kaip V. Čepas mane pasiuntė pas sovietų kariškius, tris valandas su jais kalbėjausi. Galiausiai jų paklausiau, kuriam tikslui į „Draugystės“ geležinkelio stotį jie atgabeno 14 gyvulinių vagonų? Paklausiau, ar jie ruošiasi mus išvežti? Į tą klausimą jie man neatsakė“, – kalbėjo buvęs tarybos narys Audrius Pauža.

A. Pauža tuomet buvo vienas jauniausių išrinktų miesto politikų, jam tada nebuvo nė trisdešimties, tačiau, kaip vėliau sužinojo, tiek jam, tiek daugumai kitų deputatų buvo parengti ne tik gyvuliniai vagonai, bet Audriui ir dar keliems kitiems iškastos ir kapo duobės.

„Buvo atvejis, kai man paskambino vienas veikėjas pusę pirmos nakties ir pasiūlė atvažiuoti, susitikti pokalbiui. Nenuvažiavau, tarsi suveikė savisaugos instinktas. Ir tik beveik po 30 metų visai atsitiktinai per vieną renginį, išlydint vieną žmogų į užtarnautą poilsį, jis man prasitarė, kad labai gerai padariau, jog tada nenuvažiavau į tą susitikimą. Jis pasakė, kad man ten buvo paruošta pasala“, – prisiminė A. Pauža.

Didžiausi įtampos momentai, anot tuometės V. Čepo pavaduotojos Nijolės Požarskienės, buvo ir ekonominė blokada, ir Sausio 13-osios įvykiai bei komunistų pučas Rusijoje.

„Klaipėda buvo tarsi ant parako statinės. Mieste pilna sovietų karinių pajėgų. Visa, ką mes darėme, tiems žmonėms labai nepatiko. Ir faktiškai buvo sekamas kiekvienas mūsų žingsnis“, – teigė N. Požarskienė.

„Mes į tarybą ėjome iš idėjos. Bet baimės nebuvo, nors buvau gavęs perspėjimą slėpti šeimą. Nepamiršiu niekada, kai prasidėjo Maskvos pučas. 6 val. ryto man skambino tėtis ir sako, kad situacija labai bloga, Maskvoje – perversmas. Ir man lig šiol skamba jo žodžiai: „Audriau, nepamiršk, tėvynė – viena“. Girdėjau, kaip mama verkia“, – pasakojo A. Pauža.

Ir skaudino, ir grūdino

Be to, kad vyravo didelė įtampa, neretai kolegos tarybos nariai visai nepagrįstai žerdavo kritiką tiek tarybos vadovybei, tiek vieni kitiems.

„Tokie dalykai labai skaudino, bet ir grūdino. Nes, jei tik kam kas nepatikdavo, oponentai būdavo apšaukiami komunistais. Tačiau per visą tą laiką nebuvo jokių įtarimų, kad kas nors būtų išdavęs mūsų idėjas, dėl kurių mes ir atėjome į tarybą. Manau, kad kai kuriems žmonėms tiesiog trūko politinio bendravimo etikos, nes mes susirinkome iš visur. Būdavo tų susirėmimų, ir V. Čepas du kartus buvo parašęs atsistatydinimo pareiškimus, bet man pavyko jį įkalbėti pasilikti“, – prisiminė N. Požarskienė.

Per pučą Maskvoje, kai valdžią į savo rankas mėgino perimti fanatiški komunistai, visa atsakomybė Klaipėdoje tuomet teko būtent N. Požarskienei, nes V. Čepas tuo metu buvo komandiruotėje Kolumbijoje ir niekaip negalėjo skubiai grįžti.

„Pamenu, susirinko tarybos prezidiumas, galvojome, jog tai – paskutinis mūsų posėdis. Su kolegomis atsisveikinome, nes nežinojome, ar kitą dieną susitiksime. Juk sovietų karinės pajėgos iš Lietuvos, taip pat ir Klaipėdos, buvo išvestos tik 1992 m. Tai dvejus metus mums reikėjo su tais žmonėmis (sovietų kariškiais – A. D.) darbuotis. Jie ateidavo į tarybos posėdžius, kėlė ultimatumus išsikraustyti. Mes kategoriškai atsisakydavome. Kaip suprantu, jie mėgino rasti ribas, kurias galėtų peržengti“, – mano N. Požarskienė.

Diplomatinis lankstumas

Kariškiai pas tarybos vadovybę lankydavosi nuolat, atsivesdavo vieną asmenį, kuris mokėdavo lietuviškai, kad galėtų žinoti, apie ką šnekamasi.

„Kad neatsitiko taip, kaip Vilniuje, galbūt lėmė ir asmeninės V. Čepo pažintys. Jis daug derybų vedė su kariškiais, nors provokacijų buvo visokių. Reikėjo šalto proto, kad atsilaikytume. Tiesa, emocinis krūvis labai didelis, bet mes žinojome, kad ir į sąrašus esame įtraukti, nujautėme, kad galime būti išvežti, ištremti, jei aplinkybės ne taip susiklostys“, – pripažino N. Požarskienė.

„Sausio 13-osios naktį tarybos narė Vanda Kavaliauskienė, N. Požarskienė ir aš perėmėme budėjimą savivaldybėje, tuomet Vilties gatvėje. Kai viskas prasidėjo Vilniuje, čia susirinko beveik visi tarybos nariai be jokio išankstinio kvietimo. Ir kiekvienas užsiėmėme savo užduotimis. Pamenu, V. Čepas skambino garnizono vadams. Ir sako, jei jau jie ketina pulti, tepasako, nes žmonių gatvėse daug. Ar čia reikia tiek aukų? Ir tas bendravimas padėjo, kraujo išvengėme“, – kalbėjo J. Simonavičiūtė.

„V. Čepas sugebėjo labai diplomatiškai išlaikyti kontaktus su sovietų kariuomenės vadais Klaipėdoje, ir taip mes išvengėme ypač aštraus susikirtimo. Iš tos visos situacijos išėjome be kraujo praliejimo. Manau, tai – svarbiausias dalykas“, – įsitikinęs dar vienas pirmosios Klaipėdos miesto tarybos narys Leonas Makūnas.

Yra ką prisiminti

Vienas svarbiausių momentų buvo tas, kad per visą kadenciją Klaipėdos tarybos vadovai – V. Čepas ir jo pavaduotoja N. Požarskienė postuose išliko iki galo.

Tai suteikė stabilumo mieste, pripažino visi politikai.

„Kas iki tol buvo politika? Tai buvo viena partija, viena tiesa ir rankų pakėlimas pagal įsakymą. Ir staiga žmonės gavo galimybę išsakyti viską, kas buvo susikaupę per tiek metų. Tam, ką spėjome padaryti per tuos penkerius metus, reikėjo nepaprastai daug naujų žinių. Dirbome ir mokėmės. Tie metais man buvo tarsi antro universiteto studijos“, – tikino N. Požarskienė.

Praėjusį sekmadienį į iškilmingą posėdį simbolinėje vietoje – Klaipėdos piliavietėje – miesto širdyje, kuri miestiečiams kaip tik ir buvo atverta prieš tris dešimtmečius, susirinko pirmosios tarybos deputatai.

Nepaprastai svarbiu metu miestui ir šaliai dirbę klaipėdiečiai turėjo ką prisiminti ir kuo pasidžiaugti.

Per jų kadenciją buvo pabaigta statyti Jūrininkų ligoninė, pabaigtas įrengti Lietuvos jūrų muziejus, įsteigtas Klaipėdos universitetas, LCC tarptautinis universitetas, įkurtas Kalvystės muziejus.

Tuomet į Klaipėdos miesto tarybos pirmininko kėdę sėdęs V. Čepas, kaip pats teigė, dar nežinojo, kokie sunkūs išbandymai laukia, neįtarė, kad netrukus teks laviruoti prie bedugnės krašto, jaudintis dėl savo ir artimųjų gyvybių.

Tai prisiminta, minint 35 laisvės metus.