Penktoji Fotografijos šventė Klaipėdoje pažers parodų

Pirmajame Fotografijos šventės etape pristatomos trys autorinės parodos: Aleksandro Čekmeniovo (Ukraina) fotografijų paroda „Užmiršta žemė“, Violetos Bubelytės darbų paroda „Monospektaklis kitaip“ ir Arūno Kulikausko fotografijų paroda „Paskutinė“.

A. Čekmeniovo „Užmiršta žemė“

A.Čekmeniovas užsiima fotografija jau daugiau nei tris dešimtmečius. Jis sukūrė įspūdingų kūrinių ir jų ciklų, kuriuose užfiksuota socialinio audinio pokyčių ir lūžių dinamika, lėmusi socialinį ir kultūrinį Ukrainos kraštovaizdį nuo jos nepriklausomybės pradžios. Tačiau pirmos asmeninės Aleksandro parodos buvo atidarytos kitur, daugiausia Europoje – savo gimtinėje jis pradėjo garsėti tik po 2010 m. Tai susiję su jo fotografijų knygų „Donbasas“ (2011) ir „Pasas“ (2017) išleidimu (simptomiška, kad irgi užsienyje). Jose – ilgametė Donecko ir Luhansko apskričių Ukrainos rytuose gyvenimo dokumentacija. Knygose publikuoti autoriaus fotografijų projektai sukurti ar pradėti XX a. paskutinio dešimtmečio viduryje. Be abejo, tik dešimtmečiu vėliau kilęs susidomėjimas šiais projektais sietinas su šalyje prasidėjusio karinio konflikto nuojauta, reakcija į jį, bandymais suprasti jo priežastis ir ryšį su praeitimi.

Bendras Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus ir Charkovo fotografijos mokyklos muziejaus (MOKSOP) projektas – paroda „Užmiršta žemė“, pristatanti tik nedidelę A.Čekmeniovo darbų retrospektyvą, vyks dviejose vietose: Kultūrų komunikacijų centre Klaipėdoje ir meno galerijoje Šiauliuose. Parodos kuratoriai Darius Vaičekauskas ir Sergejus Lebedinskis siekia parodyti, kad A.Čekmeniovo kūryba yra daugiau nei pokolonijinis metraštis. Joje aiškiai keliamas klausimas dėl socialiai angažuotos dokumentikos esmės, dėl fotografo ir žiūrovo atsakomybės.

Pirmoje plačioje A.Čekmeniovo darbų publikacijoje 1996 m. Kijevo „Fotografijos reviu“ žurnale dailininkas ir kritikas Aleksandras Liapinas konstatavo, jog fotografo gimtasis Luhanskas, vienas stambiausių Donbaso centrų, daugeliui lieka terra incognita. Per ketvirtį šimtmečio padėtis nedaug tepasikeitė, ir nuvalkiota frazė „suprasti Ukrainos rytus“ dar labiau pabrėžia negyjantį lūžį, skiriantį visuomenę į „mus“ ir „juos“.

Vidinio kolonizavimo situacijoje svarbus šališkas, neabejingas požiūris, kai autorius įsiliejęs į konkretų kontekstą ir giliai jį perpranta. Šiuo principu vadovaujasi A.Čekmeniovas.

Gimęs darbininkų šeimoje ir įgijęs liejimo techniko išsilavinimą, fotografas puikiai pažįsta problemą, kai milžiniška šalies gyventojų dalis yra tarsi nematoma. Fotografuodamas benamius, šachtininkus ir deklasuotus asmenis minimaliu atstumu, jis atliepia žmogaus prieš kamerą pažeidžiamumą savo atvirumu. Nors Aleksandras paprastai kadre nesirodo, tačiau tai, kad jam dažnai pozuojama, akivaizdžiai rodo autoriaus buvimą. Jis visada ieško tiesioginio kontakto. Jį domina asmeninės, ne anoniminės istorijos. Ir jis jas pateikia taip apčiuopiamai, kad rėkiančio užfiksuotų momentų marginalumo neįmanoma ignoruoti ir vertinti kaip duotybės. Su tuo kontrastuojantis fotografo natūralumas ir įprotis būti sulaukėjimo ir skausmo aplinkoje kelia vidinį šiurpulį.

Bendraujant ir pažįstant

XX a. pabaigos A.Čekmeniovo darbams būdingas negailestingas konkretumas. Nepatraukli gyvenimo stichija jo fotografijose sukelia veikiau atgrasų ar anekdotinį efektą nei užuojautą. Fotografo herojai yra tokie gyvi ir kupini vidinės laisvės, kad, regis, visai nereikalauja užuojautos. Jų mikroistorijos, sujungtos į nespalvotą „Luhansko“ seriją (1992–1997), liudija veikiau apie gyvenimo perteklių nei apie jo stygių ir silpnumą.

Logiškas švytuoklės judesys nuo pertekliaus absurdo prie kito kraštutinumo yra serija „Greitoji pagalba“ (1994–1995). Važiuodamas kartu su greitosios pagalbos brigada, A.Čekmeniovas iš arti fotografavo buitinių tragedijų kaleidoskopą – sumaitotus kūnus, po muštynių sutinusius veidus, užpuolimų, žudynių, avarijų vietas, – neprarasdamas empatijos tam, ką fotografuoja.

Iš serijos „AmeriCANa“. / Arūno Kulikausko nuotr.

Serijos „Gatvių žmonės“ (1994–1999), fotografuotos daugiausia Luhanske ir Kijeve, nuotraukose į akis ypač krenta tyčinės pozos: A.Čekmeniovo „gatvių žmonės“ kartais atrodo lyg nerangūs paminklai patys sau, lyg tyčia ironizuojantys dėl savo juokingumo.

Gyvenimo absurdo pojūtis dar stipresnis „Velykų“ serijoje (1994–2017), kurios vitališkumas stebina, viena vertus, groteskine išraiška, kita vertus, giliai archajiška gyvybės ir mirties kaimynyste.

A.Čekmeniovas formuoja savotišką antikatalogą, registruojantį visus iš kolektyvinės sąmonės išstumiamus reiškinius ir daiktus. Tokiu antikatalogu tapo projektas „Pasas“ (1995), kuriame fotografui periferija virto neretušuotos tiesos prieglobsčiu.

Greitų, per vieną ar dvi dienas nufotografuotų serijų A.Čekmeniovo kūryboje nėra (išskyrus porą atvejų), o kai kurios fotografuotos daug metų. Bemaž du dešimtmečius fotografas skyrė projektui „Donbasas“ (1994–2011), kuriame dokumentavo šachtininkų kasdienybę, nuotraukoms suteikdamas tarsi nederamo katastrofiškomis darbo ir buities sąlygomis poetiškumo.

Rio. / Arūno Kulikausko nuotr.

Pagrindiniai projekto „Žmonės“ (1993–2017) veikėjai – elgetos, benamiai, kiemsargiai – Aleksandrui nėra sausos demografinės statistikos pavyzdžiai. „Reikia klausti apie tai, kas už jų nugaros. Surenki gyvenimo istorijas ir tik po to spaudi mygtuką“, – sakė jis.

Realybę prisijaukinantis meninis kodas užima vis daugiau vietos ir vėlesniuose A.Čekmeniovo darbuose, skirtuose dramatiškiems 2014 m. žiemos įvykiams (serijos „Euromaidanas“ ir „Karai“) bei karo veiksmų Ukrainos rytuose pasekmėms (projektai „Karo suniokota“, 2014–2015, „Karas Donbase“, 2014–2016).

Anot MOKSOP darbuotojos Oleksandros Osadchos, visiems A.Čekmeniovo projektams būdinga socialinė tematika, jis aktyviai taiko „pastatyminį“ portreto kūrimo būdą, su kontekstu dirba iš dalyvio, o ne iš pašalinio stebėtojo pozicijos. Visi šie metodai remiasi siekiu bendraujant ir pažįstant suprasti tuos, kas atsiduria „akloje“ reprezentacijos zonoje, kieno egzistavimas šalia mūsų bemaž permatomas. Jo projektai dažniausiai melancholiški, kadangi kuriami suvokiant greitą laiko tėkmę ir tai, kad sunku priešintis užmarščiai. Tačiau norą išsaugoti žmones, daiktus, istoriją lemia ne neapibrėžta nostalgija: jį formuoja gilus dėmesys aplinkiniams, kolektyvinės ir individualios atminties svarbos suvokimas bei dovana, kurią prancūzų filosofas Jeanas Lucas Nancy pavadino „laisvės patirtimi“ – tai laisvė, pasidalyta su kitais.

V. Bubelytės „Monospektaklis kitaip“

V.Bubelytė dar nuo 1981 m. naudojasi dviem iškalbingiausiais instrumentais – vaizdu ir kūnu. Šioje parodoje rodomi pastarųjų metų V.Bubelytės darbai, dauguma sukurti 2019 m., naudojant apdorotą skaitmeninę fotografiją. Visi jie atstovauja autorės antrajam kūrybos etapui, kuris nuo pirmojo skiriasi dar didesne laisve ir žaisme. Pirmiausia todėl, kad kūnas šiuosyk išlaisvintas nuo jaunystės, kuriai užkraunama tiek daug pareigų – patikti, žadinti, jaudinti, žadėti. Anot menotyrininkės Monikos Krištopaitytės, V.Bubelytė net ir kūrybos pradžioje nestatė savęs „gražesniuoju kampu“, bet mes patys, šimtmečiais spoksoję į nuogales, tarsi įgijome nesąmoningą grožio lūkestį, kuris veikė ir tebeveikia žiūrėjimo pobūdį. Laimė, kad bent vyresnėms moterims grožio klausimu yra duoti atlaidai.

Iš serijos „AmeriCANa“. / Arūno Kulikausko nuotr.

Nors labai sunku nustatyti ribą, kada pirmasis etapas tapo antruoju, sugretinę V.Bubelytės 9-ojo dešimtmečio autoaktus ir dabartinius, aiškiai matysime, kaip rimta viskas buvo jaunystėje, kaip trapu, jautru ir drąsu ir kaip velnioniškai smagu dabar, kiek atsipalaidavimo, pokštų ir išdaigų. Pirmajam etapui labiau tinka žodis „tyrinėjimas“, antrajam – „pasakojimas“. Pirmajam – „poezija“, antrajam – „proza“. Ankstyvąja kūryba ji pakeitė nuogos moters vaizdavimo ikonografiją, atkakliu žvilgsniu nužvelgdama žiūrinčiuosius, vėliau žiūrovus beveik pamiršo ir užsiėmė sau įdomesniais reikalais.

Bendra lieka tai, kad V.Bubelytę buvimas prieš kamerą išlaisvina kur kas labiau nei šalia žmonių. Atrodo, kad kūno kalbai ji teikia pirmenybę. Kaip tik todėl galime stebėtis jos beveik teatriniu iškalbingumu. Ir anksčiau, ir dabar V.Bubelytė išlieka unikalus atvejis, dabartinės fotografijos pasakoja apie susigyvenimą su savimi ir apie tai, kad save nustebinti nėra lengva. Tačiau pakeliui galima pasimėgauti paradokso ir ironijos malonumais. Kūno kalbos galimybės čia atrodo beribės.

A. Kulikausko „Paskutinė“

A.Kulikauskas gimė 1959 m. Kaune, buvo senojo Žaliakalnio vaikas. Draugo patarti, tėvai smarkų ir labai aktyvų berniuką išleido mokytis į J.Naujalio meno mokyklą. Tai buvo geriausia tėvų pastanga savo vaiko ateities labui.

Meno mokykloje Arūno aktyvumas buvo nukreiptas kūrybos linkme. Dėstė puikūs, patyrę, išmintingi pedagogai. Kai kurie iš jų dar buvo senieji, smetoninio Kauno inteligentai. Dėstė Česlovas Kontrimas, Algirdas Lukštas, Janina Kontrimienė ir kiti. Vasaromis mokytojai išsiveždavo vaikus į žygius – piešimo praktikas 0 plaukdavo baidarėmis, nakvodavo palapinėse, piešdavo gryname ore iš natūros.

Vėliau A.Kulikauskas studijavo Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) pramoninį dizainą. Po studijų grįžo į gimtąjį miestą, nes, jo žodžiais, „ir Kaunui reikėjo protingų žmonių“. Kaune Arūnas gyveno bohemišką gyvenimą, Profsąjungų rūmuose mokė vaikus fotografijos ir pats intensyviai fotografavo. Tuo laikotarpiu jis subūrė neformalią, avangardinę penkių draugų, kurių kūryba prieštaravo nusistovėjusiai Lietuvos fotografijos mokyklai, grupę. Arūnas jai vadovavo, o nariai buvo G.Stulgaitis, S.Paukštys, V.Dragūnas ir vėliau prisijungęs G.Liagas.

Jų požiūris į fotografiją tapo dalimi to, kas vėliau menotyrininkų buvo įvardyta „nuobodulio estetika“. Bohemiškumas ir maištingumas buvo pagrindiniai varikliai. Maištingumas teikė šiek tiek prasmės slogiai egzistencijai.

A.Kulikauskas aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, bet 1991 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išvyko į JAV. Jis stačia galva puolė į Niujorko gyvenimą ir gyveno jame 22 metus. Jo teigimu, „gyvenimas šiame mieste buvo visavertis. Maištauti nebuvo jokio reikalo ir nebuvo prieš ką. Reikėjo išsiaiškinti, kas esi pats. Niujorkas yra dinamiškas, dosnus ir atviras kiekvienam, o ypač kūrybos žmonėms. Tai vieta ne draskymuisi, o darbui“.

Po ilgų gyvenimo ir nuotykių metų Niujorke, kur susidraugavo su poetu ir filmininku Jonu Meku, juvelyru Aleksandru Šepkumi, būgnininku Daliumi Naujokaičiu, tapytoju Eugenijumi Varkulevičiu, filosofu Rolandu Andrijausku, Zen meistru ir mokytoju Dae Kwang Sunim bei vienuoliu Bo Haeng Sunim, aplankęs gerą tuziną šalių įvairiuose žemynuose, pagyvenęs Rio de Žaneire, Altajuje ir Seule, 2012 m. A.Kulikauskas su šeima grįžo į Lietuvą, apsigyveno Samantonių kaime Ukmergės rajone ir pradėjo ten kurti gyvenimą nuo pradžių: nuo namo pamatų liejimo savo rankomis, nuo trijų avių ir penkių vištų, su vandeniu iš šulinio, su dideliu džiaugsmu ir viltimi, kad vaikams irgi patiks. Neskubant.

Trys vienos ekspozicijos ašys

A.Kulikauskas yra laisvai samdomas menininkas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1982 m. Beveik visą jo kūrybos srautą galima pamatyti internete: https://www.flickr.com/photos/arunas/albums.

Vengiant pretenzingo žodžio „retrospektyvinė“, „Paskutinę“ parodą derėtų vadinti apžvalgine. A.Kulikausko kūrybos bagažą sudaro skirtingi istoriniai, kultūriniai ir raiškos sluoksniai: nuo kūrybos pradžios sovietmečiu – skirtingo požiūrio į klasikinę fotografiją ir jos raiškos būdus iki Niujorko laikotarpio – kapitalistinio pasaulio megapolio ir J.Meko įkurtos „Antologijos“ (Anthology Film Archives) gyvenimo poezijos, fotoobjektų dirbant su „Polaroid“ fotografinėmis medžiagomis, pinhole fotografijos ir kamerų gaminimosi, kaimo kasdienybės fiksavimo tinklaraštinėje fotografijoje ir lėtojo (pvz., pusės metų trukmės ekspozicija vienam kadrui) Saulės tako fotografavimo.

„Paskutinėje“ parodoje A.Kulikauskas laisvu žvilgsniu ir forma apžvelgia savo keturių dešimčių metų trukmės kūrybos laikotarpį. Inventorizuoja gausų kūrybos archyvą. Tačiau nesistengia jo skrupulingai rūšiuoti, klasifikuoti ar chronologizuoti. Veikiau autorius įdėmiai apžiūri, ką turi, kas išlikę – tarsi verstų šeimos fotoalbumą. Kai ką ištraukia, kas svarbu, nupučia dulkes: čia aš mažiukas, rubuilis ir pliku galu, čia jaunas, žalias ir piktas. Čia aš nugyvenęs gabalą gyvenimo, kai ką supratau – kad brangūs dalykai paprasti, o pagrindas visada tas pats.

Trys pagrindinės „Paskutinės“ parodos ašys: paskutiniai sovietinio laikotarpio darbai; 20 metų kūrybos laikotarpis gyvenant Niujorke; beveik dešimtmetis kūrybos, grįžus į Lietuvą ir apsigyvenus kaime – telefonografija, tinklaraštinė fotografija.

Yra du svarbūs dalykai, į kuriuos reiktų atkreipti dėmesį apžiūrint parodą.

Iš serijos „Donbasas“ (1994–2011).  / Aleksandro Čekmeniovo nuotr.

Pirma, „Paskutinė“ paroda yra laisvos ir kintančios formos: atidarymo pradžiai parengtą ekspoziciją autorius nuolat formuos ir papildys. Galutinis jos vaizdas turėtų susiklostyti paskutinę savaitę. „Paskutinė“ yra kintanti, auganti, auginama paroda.

Antra, „Paskutinė“ yra kontekstinė paroda. Joje autorius siekia parodyti savo kūrybos ir gyvenimo kontekstą kaip vientisą audinį. Į parodą autorius įtrauks tai, kas tuo ar kitu laikotarpiu jam buvo svarbu, turėjo įtakos, buvo ir kūrė šalia. Todėl žiūrovai tegul nenustemba parodoje pamatę ne tik A.Kulikausko, bet ir jo jaunystės laikų bendražygių, jaunųjų fotografijos karių ar žmonos kūrinių, nežinomo autoriaus paveikslėlį iš second hand parduotuvės ar net buities rakandą.

Iš serijos „Donbasas“ (1994–2011). / Aleksandro Čekmeniovo nuotr.

Pirmą kartą A.Kulikauskas rengia didelės apimties savo darbų parodą. Ar pavyko autoriui susidoroti su tokia laisvamaniška parodos koncepcija? Arūnas yra senas, seno sukirpimo maištininkas, todėl jis tikrai dėl to galvos nesuka. Ne kurti teisingai, „į mostį“ – kas madinga, šiuolaikiška, einama, bet prisiliesti prie nežinomybės – tai Arūnui yra vienas iš esminių meno kriterijų. Tas pats ir su „Paskutine“.

Visos trys parodos veiks iki gruodžio 13 d.

Kiti penktosios Fotografijos šventės renginiai – naujos parodos, susitikimai, paskaitos – numatyti gruodžio 17 ir18 dienomis.

Iš serijos „Donbasas“ (1994–2011). / Aleksandro Čekmeniovo nuotr.

Fotografijos šventės parodas iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.