Nelaimima šachmatų partija ARTYN teatro spektaklyje „Tėvuko žaislai“

Teatras teatre, būtent tokiu principu Dalia Urnevičiūtė-Pilėnienė daugiau nei prieš 55 metus sukūrė dviejų dalių dramą „Tėvuko žaislai“. Tai nepatogi, skaudi drama apie neatperkamą kaltę. Kaltė tokia didelė, kad net, kalbant veikėjų žodžiais, darant „Vieną gerą darbą kasdien“, galiausiai randi save ten pat. „Liko mano kaltė“, – taria vienas iš pagrindinių pjesės veikėjų Tėvukas. Dramaturgė meistriškai įtraukia žiūrovus į galvosūkį: kiekviena scena tampa didesnio paveikslo dalimi, kiekvienas dialogas – raktu į dėlionės visumą. Ir tik finalinė scena atidengia didžiosios kaltės užsklandą – Antrojo pasaulinio karo paliktas žaizdas.

„Tėvuko žaislai“ – sudėtingiausias ARTYN teatro spektaklis: tiek tema, tiek techniniais sprendimais, tiek apimtimi. Pasiteiravus režisierės M. Vendland, su kokiais iššūkiais teko susidurti statant tokį sudėtingą kūrinį, ji atsako: „Ko gero, didžiausias iššūkis buvo erdvė, kurioje statėme „Tėvuko žaislus“. Tai buvo 50 kvadratinių metrų kambarėlis, kurio vaidybinė zona nesiekė nė 40 kvadratų. Juokinga, tačiau mano sugalvota scenografija net netilpo į tą mūsų kambarėlį, tad vienas dekoracijas kūrėme tik repeticijoms, kitas – tik pasirodymams. Kitas iššūkis – ta pati erdvė. Repetavome patalpoje, kurios ilgis – 3–4 metrai, o Klaipėdos dramos teatro Mažosios salės ilgis (kurioje dažniausiai rodome šį spektaklį) – maždaug 19 m. Jau nekalbant apie plotį. Kaip perkelti visą veiksmą į tokio dydžio salę, nepametant spektaklio tempo? Atrodo – neįmanomas iššūkis, bet mes jį įveikėme. Toliau sekė šviesų partitūra, kurią visą reikėjo sukurti per dvi paras, kuomet ją pilnai paruošti reiktų bent dviejų savaičių. Įveikėme ir tai. Garsas, šviesos, vaizdo projekcijos, visi techniniai ir meniniai sprendimai būtų buvę neįmanomi be profesionalaus technikų Mantvydo Poškaus, Mariaus Luko ir Andriaus Šatovo bei aktorių trupės darbo. Kai kartu ir vieningai dirba savo srities profesionalai – iššūkiai nebaisūs, ypač, kai viską veža pirmyn tikėjimas tuo, ką darome ir ką kuriame.“

Pasidomėjus, kiek daug kūrybinės laisvės ji turėjo kuriant „Tėvuko žaislus“, režisierė atsako:

„Režisūra tuo ir nuostabi, kad jos pagrindinis variklis – kūrybinė laisvė, žinoma, nenukrypstant nuo dramaturgo užduotos temos, o ją papildant netikėtais, o kartais ir neįtikėtinais sprendimais. D. Urnevičiūtės „Tėvuko žaislų“ atveju visus pjesės personažus išsaugojau, papildžiau, bet... Visus numarinau. Pjesės veiksmą ir jos personažus perkeldama į Skaistyklą, kurioje išsitrina laiko ir erdvės ribos. Šis sprendimas nesugriovė dramaturgės minties, kurią ji išreiškė sukūrusi žiedinės konstrukcijos pjesę apie besikartojančius personažų bandymus atpirkti savo kaltes, tik ją papildė netikėtu sprendimu, šią konstrukciją įgalinančiu veikti ypač subtiliai – veiksmą vystant pomirtiniame pasaulyje.“

M. Vendland režisūra žiūrovus nukelia į nespalvotą filmą – scenografijoje dominuoja juoda ir balta spalvos, akimirkomis viskas sulėtėja, atrodo, lyg filme stebėtume aktorių darbą stambiu planu. Nejučiomis žiūrovai patys įtraukiami į spektaklį – kiekvieno rankose atsiranda simbolinis popierinis lėktuvėlis. Žiūrovas paliekamas vienas su savo sprendimu – lėktuvėlis liks jam, ar bus paleistas taiklus šūvis į sceną.

Spektaklis kviečia prisiliesti prie tamsiosios kiekvieno žmogaus pusės ir dar kartą į dienos šviesą kels klausimą, užduotą dar romėnų laikais: „Žmogus žmogui – vilkas?“

Susitikime teatre:

„Tėvuko žaislai“

Klaipėdos dramos teatras (Mažoji salė)

Gruodžio 6 d. 18 val.

Bilietus platina: kakava.lt