Lenkų režisierius Klaipėdoje kuria spektaklį, įkvėptą J. Meko gyvenimo

Prieš kelerius metus susidomėjęs Jono Meko kūryba ir gyvenimu, lenkų režisierius Michałas Borczuchas, pakviestas kurti spektaklį Klaipėdos dramos teatre, būtent per šios unikalios asmenybės gyvenimą išskleis šiuo metu jam vis svarbesnėmis tapusias, tarpusavyje susivijusias temas. „Einant laikui J. Meko kelionė iš mažo kaimelio per karo metų Europą į Niujorką man atrodė vis daugiau neįtikėtina. Atvykimas į Niujorką jam turėjo būti kaip nusileidimas į Mėnulį“, – apie likimą transformuojančią, bet trauminę vieno garsiausių lietuvių gyvenimo patirtį kalbėjo režisierius.

M. Borczuchas laikomas vienu iš talentingiausių savo kartos režisierių Lenkijoje, 2017 m. jam įteiktas prestižinis „Paszport Polityki“ apdovanojimas. Režisierius kuria tiek Lenkijoje, tiek užsienyje. „Lost Lost Lost“ pirmasis jo Lietuvoje statomas spektaklis.

Nuo Semeniškių iki Niujorko

– Kaip į jūsų akiratį pakliuvo J. Mekas ir kaip susiklostė, kad nutarėte kurti spektaklį pagal jo gyvenimą ir kūrybą?

– Atradau jį atsitiktinai, gal prieš šešerius metus užtikau jo kūrybos vienoje iš internetinių platformų. Kai kuriais jo filmais naudojausi kurdamas spektaklį Varšuvoje pagal Karlo Ove Knausgårdo „Mano kova“. Tai autobiografinis kūrinys, romanų serija. Tuomet daug mąsčiau apie autoriaus asmeninį gyvenimą. Pamenu, kad aktoriams rodžiau J. Meko filmą, norėjau juos supažindinti su jo metodu, tuo, kaip jis renka ir kolekcionuoja vaizdus, atsiminimus iš savo gyvenimo. Tai buvo mūsų inspiracija. Buvau sužavėtas tais filmais – jie neturi siužeto ir veikėjų, bet yra kino meditacija, sukelianti gilius apmąstymus.

Prie J. Meko grįždavau periodiškai. Kai jau ruošiausi darbui Klaipėdoje ir svarsčiau, ką kursiu, visai natūraliai prisiminiau J. Meką, tad teatro vadovo Tomo Juočio paklausiau, ar jo nuomone J. Mekas yra populiarus Lietuvoje.

– Tikrai to paklausėte? J. Meko vardas Lietuvoje gerai žinomas.

– Tikrai taip. Puikiai žinojau, kad jis iš Lietuvos, bet man jis tiesiog absoliučiai atrodė esąs dalis Amerikos kultūros lauko. Tai buvo labai akivaizdu.

Apsisprendęs, kad atsiremsiu į J. Meką, pradėjau skaityti jo karo metų užrašus. Tai sutapo su atsinaujinusiu karu Ukrainoje – skaičiau J. Meką, o internetas ir televizija buvo pilni skaudžių šiandieninio karo vaizdų. Keliavau traukiniu nuo Varšuvos iki Vroclavo – visur buvo pilna desperatiškų, pasimetusių ukrainiečių moterų su vaikais.

Taip pat man atrodė, kad J. Meką supa kažkokia paslaptis. Jis nuėjo tokį ilgą ir sudėtingą kelią nuo nedidelio kaimo Lietuvoje į pačią Vakarų kultūros širdį, į Niujorką, ir tapo svarbia dalimi ten verdančio gyvybingo ir intensyvaus gyvenimo. Perskaičiau, kad J. Meko kaimo net nebėra. Taigi tai istorija apie žmogų, kuris atėjo iš vietos, kurios nebėra, ir tapo vienu įdomiausių savo laikmečio žmonių Niujorke, per savo ilgą gyvenimą pats sutiko daug svarbių ir įdomių menininkų.

Iš ateities perspektyvos

– Gal galite pasidalyti spektaklio idėja? Ką pasakosite scenoje?

– Nutariau spektaklį kurti pagal interviu. Turime daug J. Meko interviu ir interviu su juo. Mane ypač paveikė jo interviu su Johnu Lennonu ir Yoko Ono. Jį skaitant, J. Meko kelionė iš mažo kaimelio per karo metų Europą į Niujorką atrodė vis labiau neįtikėtina. Atvykimas į Niujorką jam turėjo būti kaip nusileidimas į Mėnulį. Tame interviu labai gerai juntamas J. Meko atvirumas žmonėms iš meno pasaulio, žmonėms, kurie ieško savęs, kovoja su savo ego ir fantazijomis.

Atvykimas į Niujorką jam turėjo būti kaip nusileidimas į Mėnulį.

„Lost Lost Lost“ kuriame per keturis didelius interviu. Stengiamės sujungti arba supriešinti tokius interviu kaip su J. Lennonu bei Y. Ono ir tuos, kuriuose tyrinėjama jo tragiška kelionė iš namų į Niujorką. Manau, kad šių dviejų temų sandūroje yra kažkas svarbaus mūsų spektakliui, nes matai ne tik emigrantų likimo, bet ir praėjusio karo atspindį šiuo metu šalia mūsų sienų vykstančiame kare ir matai, kokie svarbūs yra menas ir kultūra, kuriant antidotą siaubingam chaosui, tvyrančiam pasaulio ekonominėje, politinėje plotmėse.

Aišku, mums reikėjo kažko, kas jungtų šiuos interviu – jie iš skirtingų laikotarpių ir vietų, juose labai skirtingos asmenybės. Iš pradžių turėjau idėją, kad spektaklyje turi būti labai daug vaizdo medžiagos, kad visi aktoriai, naudodamiesi J. Meko metodu, turėtų kažką įrašinėti, kurti tarsi asmeninį vaizdo dienoraštį. Bet vėliau supratau, kad, nors ir patraukli, ta idėja juokinga. Pats J. Mekas yra sakęs, kad per savo kūrybą tiria santykį su tikrove – ar tai, ką filmuoja, yra tikra, o gal turi būti gilus asmeninis ryšys su fiksuojamu objektu, kad galėtume teigti, jog jis yra tikrovės dalis. Taigi atrodė juokinga kurti spektaklį su daug asmeninių vaizdo įrašų – J. Mekas buvo unikalus, o šiandien visi turi išmaniuosius telefonus ir gali filmuoti ar fotografuoti bet ką ir bet kada.

Galiausiai nutariau, kad geriau pažiūrėti iš ateities perspektyvos, pamėginti pažiūrėti iš žmonių, išgyvenusių siaubingą katastrofą, perspektyvos. Gal jų pasaulį nuniokojo karas, gal jie išgyvena klimato kaitos krizės padarinius, bet tai pasaulis, kuriame nebėra kino ir nuotraukų, nėra kamerų ir fotoaparatų. Taigi tie hipotetinės ateities žmonės atranda seną „Bolex“ kino kamerą ir pradeda tyrimą – jie tiria įvairią rašytinę medžiagą, interviu, bando juos atkurti ir taip suprasti, kas yra kinas, ką reiškė tokiu būdu užfiksuota realybė. Ši idėja tapo mūsų tiltu tarp minėtų skirtingų interviu, ji taip pat tapo tiltu tarp J. Meko ir mūsų.

J. Mekas kalbėjo apie atmintį, bet gal mūsų pasaulyje jau per daug skaitmeninių vaizdų. Kas būtų, jei staiga jie visi išnyktų?

Kuria pagal interviu

– Kalbinti aktoriai minėjo, kad jie nekuria personažų, bet stengiasi rekonstruoti asmenybes, figūruojančias interviu. Jūs pats taip pat užsiminėte, kad spektaklio svoris laikosi ne ant siužetinės linijos, bet ant interviu. Gal galite papasakoti plačiau apie šią prieigą?

– J. Meko interviu yra kažkuo ypatingi. Paprastai interviu turi tikslą, jie tikslingi. Bet tai, ką turime mes, yra labai specifiška. J. Meko interviu padeda suprasti jo ryšį su realybe, pavyzdžiui, jau minėtas interviu su J. Lennon ir Y. Ono yra labai ilgas, bet tai tiesiog pokalbis be jokio išskirtinio tikslo. Jie kalbasi, ir įdomu, kai pokalbio metu supranti, kad tie žmonės šalia J. Meko vis dar tebėra savo asmenybės kūrimo procese, kaitos procese. Man norisi ir scenoje sukurti tokią situaciją, kur galima stebėti taip kalbančius žmones. J. Mekui buvo įdomu ne tik tai, ką jo pašnekovai norėjo pasakyti, bet ir tai, ką jie slepia, kai juokiasi, praranda savikontrolę. Paprastai kine ir teatre reikia eliminuoti tai, kas nesvarbu siužetui, kas nelabai aišku, mūsų spektaklyje bus priešingai – tie dalykai reikšmingi. Bandau panaudoti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo visai nereikalinga. Tik taip pamatai gyvus ir realius žmones.

Tokiu būdu J. Meko kūrybos metodas savotiškai figūruoja ir mūsų spektaklyje, mes nekuriame personažų, mes stengiamės įsijungti į tuomet vykusį pokalbį, suprasti jame dalyvavusių žmonių požiūrį į gyvenimą ir meną. Manau, kad labai svarbi tema spektaklyje yra ir pats menas – jo reikšmė pasaulyje. Šiuo metu Europoje menas išgyvena sudėtingą laikotarpį – infliacija, karas, klimato kaitos krizė. Pasaulyje tiek daug neteisybės, tad kalbėti apie meną atrodo šioks toks eskapizmas – tarsi kalbėdami apie meną pasitrauktume nuo tikrų problemų. Bet kuo daugiau gilinamės į medžiagą, tuo aiškiau, kad menas mums reikalingas.

– Kaip atsirinkote, kokias asmenybes per interviu rekonstruosite scenoje?

– Du iš mūsų naudojamų interviu pagal J. Meko tekstus knygoje „Neturiu, kur eiti“ ir kitus užrašus sukūrė mūsų dramaturgė Joanna Bednarczyk, juose fokusuojamasi į J. Meko tranzitą iš Europos į JAV, Semeniškių ilgesį, ryšius su lietuviais, egzistencinę emigranto patirtį. Kiti du interviu – tai jau kelis kartus minėtas pokalbis su J. Lennonu ir Y. Ono bei 1994 m. vykusi J. Meko diskusija su Vytautu Landsbergiu, Susan Sontag ir Namu June’u Paiku – joje pašnekovai kalba apie meno ryšį su politika ir laisve.

J. Lennono ir Y. Ono pokalbis su J. Meku man atrodė svarbus kaip parodantis, ką J. Mekui reiškė atsirasti Niujorko meno erdvėje, būti šalia tokių žmonių kaip Andy’s Warholas ar Allenas Ginsbergas. Per jį aiškėja, koks didžiulis perspektyvos pokytis buvo vaiko iš Semeniškių atsiradimas Niujorke.

Spektaklio „Lost Lost Lost“ repeticijos akimirka. D. Rimeikos nuotr.

Ypatinga vieta iš atsiminimų

– Vasaros pabaigoje kartu su aktoriais vykote į J. Meko gimtinę, į Semeniškes. Kodėl jums reikėjo šios kelionės ir ką radote jos metu?

– Man pačiam tiesiog buvo labai smalsu. Buvo įdomi ta vieta, kurioje nieko nėra. Nežinojau nieko daug apie Lietuvą, tad pamaniau, kodėl tos pažinties nepradėjus nuo Semeniškių. Aktorių dar nepažinojau, bet norėjau, kad jie ten apsilankytų, pabūtų J. Meko gimtinėje. Pačioje jo namų vietoje praleidome kelias valandas, buvo labai karšta ir daug dulkių nuo šalia esančio kelio. Buvau labai nustebęs, kai pamačiau, kad J. Mekas palaidotas Semeniškėse. Tas paprastas kapas – puikiai jam tinkanti poilsio vieta ir gerai reprezentuoja tai, koks jis buvo žmogus.

Aktorius buvau paprašęs vaikščioti atskirai ir filmuoti tai, kas patrauks akį. Taigi jie daug vaikščiojo, mes labai mažai kalbėjomės, turėjome progą kiekvienas susidaryti savą požiūrį apie tą vietą.

Kai rugsėjį pradėjome repeticijas, tik tada pirmą kartą su spektaklio vaizdo projekcijų autoriumi Wojciechu Sobolewski’u peržiūrėjome aktorių surinktą filmuotą medžiagą. Ir staiga vidury tos peržiūros pajutau, kad vėl esu Semeniškėse: štai tas medis, ta autobusų stotelė – keli elementai, pasikartojantys skirtingų žmonių filmuotoje medžiagoje. Semeniškės tapo tikros ir gyvos, pasijutau lyg ten būčiau.

J. Mekas buvo grįžęs namo. Bet kaip pats pasakojo, jis grįžęs ieškojo ne realios vietos, bet vietos iš savo atsiminimų. Kaimo nebėra. Yra kapinės su giminės kapais. Yra laukas ir atminimo akmuo jame. Bet tas laukas ypatingas, jame yra kažkas daugiau.

Būdas rekonstruoti atmintį

– Spektaklyje jums labai svarbus atminties klausimas, o namus priversto palikti žmogaus ryšys su atmintimi labai specifinis – skausmingas. Kokių įžvalgų apie atmintį kūrybos procese jums kilo?

– Šiuo atveju kalbame apie labai specifinę atmintį. Kai kalbame apie J. Meko atmintį, kalbame apie tai, kas buvo prarasta – Lost Lost Lost. Net jei jis nori grįžti – jo namai nebeegzistuoja, jų vietoje tuštuma. Tai – labai radikalus ir dramatiškas praradimas. Žiūrint iš šios perspektyvos, J. Mekas kovoja su didžiule trauma. Manau, kad ir jo naudotas filmavimo metodas buvo mėginimas susidoroti su jam tekusia traumine patirtimi. Jis dažnai filmavo ne kažkokius įvykius, bet tai, kas atrodo ne taip svarbu – šešėlį, popiergalį ant gatvės ar pan. Jo filmuose nėra taisyklių, ir vis labiau manau, kad tai ne dėl kažkokios intelektualinės ar meninės koncepcijos, tai buvo organiškai susiję su tuo, kaip jis juto savo realybę ir kaip gvildeno savo atminties klausimą. Tai man labai įdomu.

Darbas Klaipėdoje natūraliai susisiekia su jau minėtu spektakliu pagal K. O. Knausgårdą.

„Mano kova“ buvo didžiulė istorija, jos autorius bandė atpasakoti savo gyvenimą ir su kuo daugiau detalių prieiti iki ankstyviausio prisiminimo. Kurdami tą spektaklį, rėmėmės savo asmeninėmis atminties saugyklomis – įvairiais vaizdo įrašais ir nuotraukomis iš vaikystės. O kurdami spektaklį Klaipėdoje, rekonstruoti atmintį stengiamės per tekstus, vaizdą turi susidaryti pats, bet šis apribojimas leidžia patirti įdomių akimirkų. Jis mums parodė, kokia trapi atmintis, kokia naivi ji gali būti, jei šalia neturi išmaniojo telefono, tau reguliariai pateikiančio svarbių gyvenimo įvykių nuotraukų kolekcijas peržiūrai. Aktoriai šiam spektakliui stengiasi įsivaizduoti, kaip atrodė tam tikri žmonės, kaip jie vaikščiojo, elgėsi. Tai visai kitoks būdas dirbti su atmintimi – mes naudojamės praeities artefaktais, kad sukurtume kažką naujo. Iš praeities medžiagos kuriame kažką naujo.

Tikiu, kad teatras yra vieta, kur viskas vyksta čia ir dabar.

Kai veda ne siužetas

– Spektaklio pavadinimas „Lost Lost Lost“ – nuoroda į vieną iš J. Meko filmų. Kodėl pasirinkote būtent šį?

– Man atrodo, kad jame slypi stipriausia nuoroda į emigranto gyvenimą ir jo problemas – jam tenka palikti šeimą, namus, rasti naujus namus, draugus, šeimą. „Lost Lost Lost“ labai gerai nurodo į tai, ką vadinamieji tyrėjai iš ateities daro ant scenos – jie bando prisiliesti prie rastos medžiagos, bando kažką atkartoti, sukurti kažką naujo, bet tai jų rankose vis subyra. Čia slypi klausimas, bet nenoriu jo kelti iki premjeros – jis dar gali kisti.

– Jūsų nuomone, kaip sekasi aktoriams, juk jiems teko neįprasta užduotis?

– Esu patenkintas aktoriais, jaučiu, kad jie labai atviri tam, ką darome, kad jie labai pasitiki manimi ir kūrybine komanda. Esu laimingas, kad scenoje turime angliškų interviu. Nesusidūrę su tuo žmonės nesupras, kokia tai sudėtinga situacija – režisuoji lenkiškai ir nieko nesupranti lietuviškai. Gali širdimi žinoti tekstą, bet vis tiek yra kalbos barjeras. Tie du dideli interviu angliškai leidžia man ir aktoriams būti viename lygyje, tai mums antra kalba, mus sujungianti kalba. Beje, ji taip pat tapo ir antra kalba J. Mekui – per tai atsiranda ryšys ir su juo. Tiek J. Mekas, tiek jo brolis Adolfas turėjo išmokti anglų kalbą.

– Ko palinkėtumėte būsimiems spektaklio žiūrovams? Kam jie turėtų nusiteikti?

– Manau, kad jie turėtų pamiršti apie siužetą, neturėti nusiteikimo, kad eina į spektaklį, kuris pasakoja istoriją.

Tikiu, kad teatras yra vieta, kur viskas vyksta čia ir dabar. Man tai teatro esmė. Tame, ką darome, „Lost Lost Lost“ yra prasmė ir reikšmė. Tame, ką darome, yra logika ir prasminiai ryšiai. Manau, kad tie, kam patiks spektaklis, atėję jo pažiūrėti antrą kartą, jį supras dar geriau. Taip jau yra – jei kuri spektaklį, kurį veda ne siužetas, bet kuriame sprendi situacijas scenoje, jį gali būti sunkiau suprasti iš pradžių.

Svarbiausia, kviečiu ateiti be išankstinių nuostatų, atsipalaiduoti ir mėgautis.


Spektaklio „Lost Lost Lost“ premjera Klaipėdos dramos teatre vyks jau gruodžio 9 ir 10 d. Pjesės autorė ir dramaturgė – J. Bednarczyk, scenografė ir kostiumų dailininkė – Dorota Nawrot, šviesų dailininkas – Robertas Mleczko, kompozitorius – Bartoszas Dziadoszas, vaizdo projekcijų autorius – W. Sobolewski’s, režisieriaus asistentai Sara Dec ir Alius Veverskis. Spektaklyje vaidins Darius Meškauskas, Digna Kulionytė, Domika Biernat, Janas Dravnelis, Jonas Baranauskas, Karolina Kontenytė, Karolis Maiskis, Marta Ojrzynska, Renata Idzelytė, Rimantas Pelakauskas, Samanta Pinaitytė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Iš tikro ,

Iš tikro , portretas
prie ko ten tas Meeeekas?

na

na portretas
idomu kodel klaipedai kisamas tas mekas,nei jis buvo klaipedoj,nei jis gyveno,o dar ir lenku rezisierius kai klaipedoj isvis lenku net nebuvo.tegu stato savo vilniuj.....

ATA teatrui

ATA teatrui portretas
Pakvaišėliai kuria spektaklį apie pakvaišėlį. Tenkins šiuolaikinių bukų puskvaišių skonį ir platins estetinį kultūrinį kanbalizmą
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių