Kiniją ir Prancūziją prajuokinęs „Tartiufas“ – Klaipėdoje

Originali Molière‘o pjesė

Gudrų manipuliatorių Tartiufą vaidina Giedrius Savickas, jam savo namų duris atvėrusį Orgoną įkūnija Salvijus Trepulis, vilioklę Orgono žmoną – Toma Vaškevičiūtė, tarnaitę Doriną – Rasa Samuolytė, Ponią Pernel – Nelė Savičenko, Orgono svainį, bandantį atskleisti Tartiufo apgavystes, įkūnija Darius Meškauskas.

Spektaklyje taip pat pasirodo aktoriai Agnieška Ravdo, Kęstutis Cicėnas, Eimantas Pakalka, Vesta Grabštaitė, Remigijus Bučius ir Joris Sodeika.

Kai kas mano, kad Oskaro Koršunovo spektaklyje yra pakeistas klasikinis Molière‘o tekstas, tačiau režisierius sako, jog tekstas išsaugotas ir nekeistas.

Mūsų visuomenėse tartiufai yra politiniai populistai, kurie dabar dauginasi kaip skėriai.

"Visiems susidaro toks įspūdis, kad tekstas perrašytas, nes spektaklis atrodo ir skamba labai šiuolaikiškai. Tačiau iš tiesų pjesė palikta visiškai originali, beveik niekas nekeista, išskyrus patį finalą ir keletą tokių invazinių intarpų, kurie yra šiuolaikinės prancūziškos filosofijos kompiliacijos. Europoje dabar įsigalėjo mada tiesiog perrašinėti klasiką, patys režisieriai tai ir daro, galvodami, kad gali geriau už dramaturgus. Tai madinga, bet aš to nedarau.

Apskritai manau, kad klasikos perrašinėjimas, šita mada, atėjo iš kūrybinio nepajėgumo kalbėti pasitelkus grynojo teatro raišką. Kai kūrėjai nemoka kalbėti teatro kalba, nemoka šiuolaikiškai interpretuoti klasikinių tekstų, tada juos pradeda perrašinėti – ir dažniausiai būna labai liūdni rezultatai, su retomis išimtimis. Mano versijoje išsaugotas švarus Moljero tekstas", – tikino O.Koršunovas.

Tartiufas – politikas populistas

Molière‘as pjesę "Tartiufas" parašė 1664 metais Versalio atidarymui. Kūrinys apie šventais dalykais prisidengusį moralistą Tartiufą, kuris iš tiesų yra melagis ir siekia naudos tik sau, supykdė Vatikaną.

Kaip teigė O. Koršunovas, tuomet tarp Prancūzijos ir Vatikano kilo rimta įtampa, buvo pareikalauta Molière‘ą išduoti inkvizicijai, o spektaklį nedelsiat uždrausti.

Vis dėlto Liudvikas XIV apgynė savo rūmų menininką. Tiesa, spektaklis buvo nuimtas, bet vėliau, kilus naujiems konfliktams, vėl atstatytas.

Šiuolaikinei auditorijai kurdamas naują "Tartiufo" versiją, režisierius veikėjus aprengė šiuolaikiniais drabužiais (kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė), bet įkurdino klasikiniame prancūziškame labirinte (scenografas – Vytautas Narbutas), taip publika gauna ir klasikinį Molière‘ą ir šiuolaikinį O.Koršunovą.

"Mūsų visuomenėse tartiufai yra politiniai populistai, kurie dabar dauginasi kaip skėriai. Ir, tiesą pasakius, tie naujieji populistai, prisidengdami (kaip ir Tartiufas) vertybiniais dalykais, aukštomis frazėmis, siekia visai kitų tikslų. Dešinieji populistai, galima sakyti, griauna iš vidaus Europą, Europos idėją. Dėl to taip gerai "Tartiufas" buvo suprastas Avinjone, Prancūzijoje. Kaip perspėjimas apie galimą Europos saulėlydį, kurį gali atnešti tartiufai", – teigė spektaklio režisierius.

"Tai spektaklis prieš blogį. Spektakliu mes kalbame apie blogį, o blogio nemėgsta visur. Tačiau šiuo metu vyraujantis blogis, kai medijomis, skambiais šūkiais, užsiimama tuo šventvagišku tartiufizmu. Šiuo požiūriu pasaulis nesiskiria. Ir Lietuvoje mes nesame šventi", – neslėpė pagrindinį herojų Tartiufą vaidinantis G. Savickas.

Interpretacija: spektaklio veiksmas vyksta klasikiniame prancūziškame labirinte. (Dmitrij Matvejev nuotr.)

Stebino kinų džiaugsmas

Prisimenant praėjusią vasarą, "Tartiufo" gastrolės Kinijoje buvo vienas ryškiausių LNDT įvykių.

Aktoriai ten pasijuto tikromis žvaigždėmis – po rodymų žiūrovai laukė jų norėdami nusifotografuoti ar gauti autografą.

Aktoriai teigia, kad visai kitokioje kultūroje išaugę žiūrovai puikiai suprato tiek prancūzišką pjesę, tiek lietuvišką interpretaciją.

Daug kartų Kinijoje vaidinusi aktorė R. Samuolytė tvirtino: "Tartiufo" atveju mane nustebino kinų džiaugsmas. Galbūt dėl to, kad tai komedija. Nors komediją suprasti juk dar sunkiau, ypač – svetimoje kultūroje. Ir štai kokia reakcija! Man pasirodė, kad kinai spektaklio prasmes perskaitė net kiek tiksliau nei Avinjono publika. Ta dvipusybė, kai spektaklyje – ir klasikinis autorius, ir tarsi klasikinis pastatymas, bet vis dėlto jis šiuolaikiniuose rėmuose – man atrodo jiems patinka.

Kinijos žiūrovams patinka žiūrėti klasiką, patinka susitapatinti. O "Tartiufe" ryškios sąsajos ir su Molière‘u, ir su mūsų laiku, todėl man atrodo, jie tai labai imliai suprato. Galbūt kinams spektaklis patiko būtent todėl, jog atpažino kontekstą. Labai nustebino, kad nėra ribos tarp jų ir mūsų realybės. Sprendžiant iš žiūrovo reakcijos – mes esame arti."