Ilona rašo pjeses ir pati režisuoja savo spektaklius, padėjo surengti devynis tarptautinius vaikų ir jaunimo teatrų festivalius, dalyvavo juose ir kituose įvairiuose teatriniuose projektuose. Jos kūrybiniame archyve – apie 90 scenografijų spektakliams ir virš 400 įvairiausioms šalies bei miesto šventėms, koncertams, tarptautiniams projektams, konferencijoms, labdaros akcijoms ir pan. Taigi kiekviena tų 20 metų diena buvo prasmingai užpildyta įvairiausiomis kūrybinėmis veiklomis ir pedagoginiu darbu, kurį Ilona labai mėgsta. Vis dėlto, nors ir labai gera save dalyti kitiems, ateina laikas, kai norisi susikoncentruoti ties savo kūryba, o gal net pasitikrinti... Kalbėjomės su I.Stančikiene apie būtį, teatrą, kūrybą, pedagoginį darbą ir energijos generavimo receptus.

Pirmiausia – medžiaga

– Kokia „Identiteto“ pradžia? Kaip savo tapatumą, savo požiūrį sugalvojote išreikšti būtent tokia forma? Kokia buvo kūrybinio sumanymo realizavimo eiga: idėja padiktavo medžiagų pasirinkimą, ar medžiagos subrandino idėją?

– „Indentiteto“ pradžia – stomatologo kėdėje... Paklausiau gydytojo, kur deda gipsines dantų atliejas, dantis ir visokias atliekas. Pasirodo, kaip priklauso, naikina. Buvo kaip tik įvedę eurą, ir man prieš akis spontaniškai iškilo trispalvė bedantė burna su euro kupiūra... Toks buvo pirmas aiškiai pamatytas vaizdas, o po jo pabiro ir visi kiti. Plūstantys vaizdiniai užvaldė mano mintis. Kito vizito metu pasidalijau savo „apsėdimu” su mane gydžiusiu odontologu. Jį, matyt, užkrėtė mano idėja ir jau kito apsilankymo metu gavau dovaną – gražią dežutę su dantų atliejomis. Pasakiau, kad tiek tikrai per maža, reikia bulvinio maišo jų, kad galėčiau pradėti eksperimentuoti. Gydytojas matė mano užsidegusias akis ir priėmė iššūkį – jo dėka visa klinika metus draugiškai rinko man ,,medžiagą“ parodai. Beje, dar du pažįstami dantų technikai iš kitų dviejų klinikų „sponsoriavo“ ir konsultavo. Klausimų turėjau daug. Ne kartą teko ir lankytis kabinetuose, kur dirba puikūs dantukų juvelyrai. Taigi pirmiausia buvo medžiaga... Idėjos realizavimo sprendimą atradau eksperimentuodama.

Manau, esu dosniai apdovanota fantazija ir vaizduote. Visų mano darbų pamatas – išgrynintos idėjos. Būna, kad idėjos taip užvaldo, kad su jomis guluosi ir keliuosi, kartais jos įsibrauna į mano sapnus ir neduoda ramybės. Nori ar nenori, reikia galvoti apie jų realizavimą, kitaip nepaleis. Įgyvendinimo sprendimai gali rastis iš bet kur ir bet kurią minutę. Būna spontaniškų, būna išnešiotų mėnesių mėnesius. Yra tokių, kuriuos atrandu eksperimentuodama.

Taigi pradėjau nuo eksperimento – pirmieji žingsniai buvo tarsi žaidimas šachmatų lentoje, kaip tyli dėlionė, kuriai reikėjo sugalvoti idėjas vienijančią temą ir pradėti. Nenorėjau šiurpinti (dantų protezavimas kiekvienam susijęs su ne itin maloniais dalykais), priešingai –norėjau viską perteikti džiaugsmingai. Tačiau mano humoras išėjo juodas, ir, kaip sakė viena draugė, „dabar žiūrint skauda ne dantis, o širdį“. Gal ir taip...

Širdies filtras

– „Identitetas” – avangardinių socialinių-politinių koliažų kolekcija. Kiekvienas darbas byloja apie XXI a. žmonijos skaudulius – emigraciją, politinę propagandą, įvairias priklausomybes, žalojančias žmonių gyvenimus. Kodėl jums tai svarbu? Dėl ko skauda ne dantis, o širdį?

– Žmogus negali visiškai atsiriboti nuo informacijos srauto, kuris ateina iš pasaulio. Mus visus pasiekia tiek teigiama, tiek neigiama informacija, bet reaguojame visi skirtingai. Vieniems mažiau skauda, kiti nebegali atlaikyti. Aš esu šio didelio pasaulio maža dalelė ir man rūpi, kas vyksta aplinkui. Man rūpi mano Lietuva. Esu žmogus kovotojas, o ne tas „skalambijantis“ socialiniuose tinkluose, sniaukrojantis internete, tuščiai rėkaujantis, kišantis trigrašį ten, kur nelabai susigaudo, kur ir be jo „įžvalgų” pilna demagogijos bei populizmo. Mane stebina, kaip mes toje mažytėje Lietuvoje nesusikalbame, negirdime, nematome vienas kito. Neramina ateitis, valstybės politika, skauda dėl emigracijos, švietimo, senų žmonių skurdo ir vienatvės ir dar dėl daugelio kitų dalykų. Todėl man svarbiau ne kas mums ką gali duoti, o ką aš galiu duoti. Niekas nenukrenta iš dangaus, reikia daug dirbti ir stengtis investuoti į save. Kalbu apie dvasinius dalykus. Pamatus gyvenimui gauname šeimoje. Šiandien esu dėkinga savo tėveliams, kurių, deja, senai nebeturiu.

Taigi ši paroda – savotiškas širdies filtras. Kiekvienas lankytojas joje nesunkiai atpažins ir save.

Per vasaros atostogas

– Savo kūrybinio projekto realizavimui pasirinkote absoliučiai netradicines medžiagas: dantis, loterijos bilietus, virves, senus telefonus ir kitus panaudotus daiktus. Kaip pavyko suvaldyti kūrybinį procesą ir nepasiklysti tarp daiktų?

– Parodai pasilikau tik vasaros atostogų laiką. Turėjau stipriai susiimti ir praktiškai patikrinti savo vizijas, įsitikinti, ar iš viso įmanoma jas realizuoti. Man padėjo puikus bičiulis stalius, kuris leido pasirausti savo dirbtuvėje tarp atraižų, ir pats atėjo man į pagalbą. Be jo būtų buvę nelengva. Reikėjo sukalti detales, sumontuoti, išgręžioti, sujungti. Visus vyriškus darbus kartu atlikome ten.

Tiko viskas: kubilo dalis, mediniai šaukštai, pjuvenos. Vienus daiktus radau namuose, kitus sunešė draugai. Namus paverčiau dirbtuvėmis. Užsidariau trims savaitėms ir niekur nėjau. Draugė atnešdavo maisto, kaimynai – sriubos ir duonos... Juokingai skamba, bet panorusiems mane aplankyti sakydavau: „Jei jau užeinate, tai pasukite pro parduotuvę.” Taupiau laiką.

Parodos koliažams panaudojau iš banko gautas susmulkintas šimto litų kupiūras, eurocentus, apie 800 loterijos bilietų, seną tarką, mėsmalę, veidrožius, laikrodžius, diskus, ausines, mobilų telefoną, kontaktines linzes, saulės akinius, stiklines, taures, kortas... Kaimynas, krovęs į automobilį nebenaudojamą televizorių, juokais paklausė, gal reikalingas. Taip tarp eksponatų atsidaro ir televizorius su savo interpretacijomis. Derinau tarpusavyje nesuderinamus dalykus, daiktus ir medžiagas. Vieną dieną pagalvojau, kodėl nepabandžius paeksperimentuoti su liejiniais ir dantų pasta. Kilo idėja parašyti laišką rinkoje įsitvirtinusiai lietuviškos pastos gamintojai. Žaibiškai elektroniniame laiške vadovei išdėsčiau sumanymą, pasiūlymą ir prašymą. Greitai sulaukiau ir atsakymo. Netrukus namus pasiekė siunta su 60 dantų pastos tūbelių. Prasidėjo kūrybinės interpretacijos su pasta: maišymas, skiedimas, bandymai.

Loterijų angelas

– Beje, apie loterijos bilietus. Ar tie 800 bilietų yra jūsų bandymas išlošti milijoną?

– Buvo toks laikas, regis, 2010-ieji, kai visi labai pirko loterijos bilietus, nors nepasakyčiau, kad dabar neperka. Kartais nuo milijono skiria tik vienas skaičiukas... Loterijos bilietus rinkau savo spektakliui. Pusė pjesės iki šiol guli stalčiuje, kantriai laukia manęs. O bilietų liko, tad galėčiau ir dar vieną angelą su popiežiaus mitra padaryti. Beje, šis darbas jau turi savo istoriją. Jį dėliodama, per televizorių išgirdau apie skelbiamą konkursą ,,Vasara su teleloto“. Mano sukurtas angelas puikiausiai tiko, nufotografavau ir nusiunčiau. Konkursą laimėjau, gavau planšetinį kompiuterį. Bet jei organizatoriai pamatytų, kaip transformavosi mano loterijų angelas (su dantimis ir kraujo dėmėmis), abejoju, ar būčiau laimėjusi.

– Jūsų koliažai – scenografinės metaforos. Nuo teatro, kuriam atidavėte didžiąją dalį savo gyvenimo, neatitrūkote. Ką gavote teatre? Ar teatras subrandino jus kaip kūrėją?

– Smagu, kad pastebima jo įtaka. Su teatru mane sieja ypatingas ryšys. Norėčiau trumpai priminti, kaip atsidūriau teatre. Aktorinio meno pradėjau mokytis Rusijoje, studijas baigiau Klaipėdoje įgydama dramos teatro režisieriaus specialybę. Grįžusi iš Rusijos, kurį laiką dirbau dailininke bibliotekoje. Įgyta patirtis atvėrė duris į Klaipėdos dramos teatro dailininkų padalinį.

Stebuklingas atsitiktinumas. Studijų metais scenografija sekėsi puikiai. Dabar turėjau galimybę atsiskleisti. Darbas vijo darbą – kaskart vis nauji potyriai, atradimai, eksperimentai, bemiegės naktys. Teko laimė dirbti su tokiais scenografijos grandais kaip: V.Mazūras, M.Jacovskis, J.Paulėkaitė, J.Arčekauskas, S.Bocullo ir kitais. Mokiausi ir iš kolegės A.Šleinienės. Turbūt ši unikali scenografinio darbo patirtis išugdė manyje drąsą laisvai eksperimentuoti su pačiomis įvairiausiomis medžiagomis, nebijoti drastiškų, šokiruojančių sprendimų.

Netipiška mokytoja

Dar viena jūsų aistra – pedagoginis darbas?

– Prasidėjus Klaipėdos dramos teatro rekonstrukcijai, labai pablogėjo dailininkų darbo sąlygos. Supratau, kad šis procesas gali trukti ilgai, o laiko laukti aš neturiu – man reikėjo veiklos. Visą įgytą patirtį išsinešiau į „Aušrą” ir pradėjau dirbti su vaikais. Teko persikvalifikuoti, kaupti pedagogines žinias, lankyti kursus, seminarus. Vien „Aušros” teatru mano pedagoginis darbas neapsiriboja. Vedu dailės ir teatro pamokas Klaipėdos licėjuje, mokau jaunuosius menininkus alternatyvaus meno studijoje Karalienės Luizės jaunimo centre. Žodžiu, gyvenimas verda. Darbas su vaikais – atskiras etapas mano gyvenime, be galo įdomus, svarbus ir spalvotas. Nesu tipiška mokytoja nei teatre, nei dailėje. Nežinau privalomų pedagogiškų kanonų ir jais nesivadovauju, pasikliauju savo širdimi ir vidine nuojauta.

– Stebina jūsų vitališkumas. Kaip viską spėjate? Pasidalykite savo energijos generavimo receptais.

– Pasaulis toks didelis, spalvotas, įdomus. Norisi dar daug ką pamatyti, pajusti, išgirsti, paskaityti, išmokti, išbandyti. Greitai tiksi laikrodis. O sumanymų ir minčių dar tiek bręsta galvoje. Duokdie įgyvendinti. Todėl nebeleidžiu niekam vogti savo laiko, neleidžiu sau bendrauti su kuo papuola, dirbti tai, kas ne prie širdies. Ir tuo viskas pasakyta. Kad atsigautum, užtenka kartais pakelti akis į dangų ir įkvėpti. Dar vaiką apkabinti. Ir energija vėl sugrįžta.

I.Stančikienės koliažų paroda „Identitetas“ Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje eksponuojama lapkričio 3–30 dienomis. Galerijos darbo laikas: I–V – nuo 10 iki 19 val., VI – nuo 10 iki 17 val.