Choreografas M. Kuźmińskis: esame naujo normalumo pasaulyje

Lenkijos šokio tinklo įkūrėjas ir direktorius, kylantis choreografas Maciejus Kuźmińskis sako, kad pats nelabai turi laiko šokti, bet po valandą trukusio pokalbio oficialiai mandagias atsisveikinimo frazes palydi šokio judesiais. Juokiasi sau. Atsakyti nelabai yra kaip – nebent taip pat išlaužti kiek nerangų disko judesį.

M.Kuźmińskis Lietuvoje dirba pirmą kartą. Kartu su Šeiko šokio teatro kolektyvu Klaipėdoje stato beveik pustrečių metų augintą spektaklį „I“. Susitikus choreografas gyrė ramią Klaipėdos atmosferą, sakė, kad vidutinio dydžio miestai patinka labiau nei didmiesčiai.

Lenkijoje M.Kuźmińskis taip pat gyvena vidutinio dydžio mieste, bet tai nereiškia, kad gyvenimas ramus ar sėslus. Nuo 2014 m. M.Kuźmińskio kurti spektakliai spėjo apkeliauti 20 šalių, buvo parodyti 150 kartų, surinko ne vieną apdovanojimą. Choreografas ne tik kuria spektaklius, bet ir dirba kaip kviestinis dėstytojas.

Manau, kad jau gyvename transhumanistiniame amžiuje. Atrodo, kad kalbi apie neįtikėtinus dalykus – pvz., sąmonės perkėlimą, bet iš dalies tai jau vyksta. Mes jau gyvename socialiniuose tinkluose. Tai žmogiškų patirčių išplėtimas ir tai vyksta palaipsniui.

Dėmesio reikalauja ir prieš trejus metus jo įkurtas Lenkijos šokio tinklas. Šiuo metu organizacija vienija 17 miestų ir 21 teatrą. „Lenkija yra labai didelė, bet šokio pasaulis mažesnis, nustebtum, koks ir kiek mažai finansuojamas. Tinklo atsiradimas buvo didelis impulsas kūrėjams, jie suprato, kad gali susiburti ir daryti kažką kartu, kas turės išliekantį poveikį“, –  kalbėjo M.Kuźmińskis. Su choreografu kalbėjomės apie būsimą spektaklį, netipines, pandemijos diktuotas jo statymo aplinkybes ir mokslinės fantastikos kūrinį menančius šokėjų kostiumus.

– Papasakokite apie jus į Klaipėdą atvedusį darbą, apie „I“. Kaip išsivystė šio spektaklio idėja?

– Mane domina egzistencinės temos – identitetas, vidinė erdvė ir individo erdvė visuomenėje. Šis kūrinys yra šio domėjimosi tąsa. Vienas mano pirmųjų darbų buvo susijęs su tapatybe, jos paieškomis, su vienodumu. Kūrinys vadinosi „Difference and the Repetition“, atsispyriau nuo prancūzų filosofo Gilleso Deleuze‘o skirtumo ir pakartojimo koncepcijos. Viena reikalauja kito.

Pastebiu, kad, kai visi dengė ir tebedengia savo veidus, „I“ tapo net labai aktualus. Socialinio atstumo laikymasis tapo norma, esame naujo normalumo pasaulyje, kuriame posthumanistinės aplinkybės tampa vis realesnės.

– Sakote, kad pandemija padėjo kristalizuoti kūrimo proceso metu kilusias idėjas?

– Gal ne tiek kristalizuoti, kiek suteikė naują aktualų ir neišvengiamą kontekstą. Nesvarbu kas – žmonės, žiūrėdami spektaklį, šokėjus su visą kūną ir veidą dengiančiais kostiumais pagalvos apie pandemiją, kai turėjo dengti savo veidus, kai socialinė distancija buvo priverstinė, bet realybė. Viena vertus, tai siejasi su tuo, ką šiaip darau, kita vertus, tai – naujas, savaime atsiradęs kontekstas.

– Spektaklio aprašyme minimas transhumanizmas. Kaip pats aiškinate šį terminą?

– Mane daugiau domina potyris nei technologinis kontekstas. Ką reiškia būti žmogumi, kai mūsų patirtyse atsiveria ertmės (pvz., socialinė atskirtis, palaipsniška visos gyvenimo istorijos fragmentacija). Patiri ir sugeri tiek daug vaizdų bei asmenybės variacijų, kad galiausiai viskas, kas tu esi, – tik suskilęs veidrodis.

Bet įdomu ir ekstremalios kūniškos patirtys, tai, kaip mes tampame vis daugiau ir daugiau. Kaip pasaulis tampa vis daugiau ir daugiau, viskas yra vis daugiau.

Zygmuntas Baumanas rašė, kad modernios Vakarų bendruomenės yra linkusios sutelkti dėmesį į rizikos vertinimą. Žmogus gali vairuoti, bet ne per greitai, gali investuoti, bet svarbu turėti saugumo tinklą. Yra saugikliai, ribojantys elgesį, galintį kelti grėsmę sau ar kitiems. Gyvename primestinio stebėjimo, primestų taisyklių visuomenėje ir tuo pačiu metu matome augančią azarto, rizikos aistrą. Žmonės šoka parašiutu, nes nori pasijusti gyvi. Jie elgiasi rizikingai, nes tikisi patirti netikėtos pabaigos nuojautą, o tai savo ruožtu priartina prie gyvenimo patyrimo.

Jaučiame atsivėrusias potyrių ertmes, kurias mėginame užpildyti su technologijomis. Programos tampa vis gyvesnės. Mes galime kalbėti su savo telefonu ir telefonas gali atsakyti. Siunti šypseną draugui ir draugas nusišypso tau. Jis žiūri į švytintį ekraną su simboliu jame ir tai laiko tavo reprezentantu. Tas perkėlimas tampa vis mažiau pastebimas. Man įdomu, kaip individai ir kaip mažos bendruomenės tvarkosi su šiais pokyčiais. Juk iš tiesų tai tik spartina minėtą fragmentaciją, esame atsidūrę kraštutinumo erdvėje.

– Technologinės raidos entuziastai argumentuotų, kad iš tiesų visos technologijos pratęsia mus, juk žmogus, net pirmykštis, visada naudojo kažkokius įnagius. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

– Svarbiausias transhumanizmo siekis – peržengti žmogiškuosius apribojimus – mirtingumą, kognityvinius ribojimus. Gal tai niekada visiškai nepavyks, bet jau dabar vyksta nemaža suvokimo augmentacija. Ar pameni savo draugų telefono numerius? Tau to net nereikia, viską saugo technologijos.

– Transhumanizmas neapsiriboja teoriniais svarstymais. Netrūksta praktikų, kurie dirba laboratorijose ir ieško būdų, kaip, pavyzdžiui, perkelti sąmonę, kai kurie kūną vadina biologiniu substratu. Kaip vertini transhumanistų įsivaizduojamą ateitį?

– Įdomu, kad pamini tuos terminus – kai kuriuos naudojame savo pratimuose. Turime keletą sekų, kuriose reikia pajusti save be kūno arba savo kūną pajusti kaip naują, arba kaip justi kitą kūną. Įdomu, kad šokiu egzistencines filosofines idėjas gali tyrinėti labai kūniškai.

Manau, kad jau gyvename transhumanistiniame amžiuje. Atrodo, kad kalbi apie neįtikėtinus dalykus – pvz., sąmonės perkėlimą, bet iš dalies tai jau vyksta. Mes jau gyvename socialiniuose tinkluose. Tai žmogiškų patirčių išplėtimas ir tai vyksta palaipsniui. Man tai įdomu per socialinę prizmę – kaip tai atsiranda, kaip veikia individo tapatybę, kaip tapatybė skyla ir vėl yra iš naujo renkama. Nekalbu apie šizofreniją, bet apie savęs vaidinimo, pateikimo fenomeną, kai turi skirtingus savybių rinkinius, kuriuos rodai skirtingiems žmonėms, skirtingiems ryšiams. Kaip elgiesi, kai esi anonimiškas. Kaip gali konstruoti save pagal medijose reklamuojamus gyvenimo būdo modelius. Visa tai susieta su identitetu, bet kartu ir su beveik nepastebimais poslinkiais visuomenėje, prie kurių priprantame. Kai pažiūri atgal, supranti, kad tai buvo dideli pokyčiai. COVID-19 tai gerai iliustruoja – per dvi savaites viskas pakito – į tave keistai žiūrės, jei norėsi paspausti ranką ar apsikabinti, nors prieš tas dvi savaites tai buvo normalu.

– Papasakokite, kaip vyksta „I“ statymo procesas?

– Dirbame labai atvirai su visa komanda. Stengiuosi palikti kuo daugiau laisvės, nediktuoti, ką kiekvienas turi daryti. Su šokėjais kūrybinį darbą dalijuosi pusiau. Jie turi daug erdvės tyrinėti. Man toks darbo metodas yra įdomiausias. Esu labai nusistatęs prieš įsitikinimą, kad šokėjai yra samdomi kūnai. Jei giliniesi į šokio teoriją – jie menininkai. Visada šokėjus pristatau kaip atlikėjus ir kūrėjus.

Nemokau jų šokio žingsnių – mes susitinkame, diskutuojame, kas mus domina, kaip jie jaučia užduotį. Kol kas tyrinėjame, išbandome dalykus. Bet kas gali nutikti. Įdomu, kad dėl karantino reikalavimų trys savaitės darbo praėjo interneto erdvėje. Tad transhumanistinė patirtis yra tiesiog įaugusi į šį spektaklį.

– Šokis atrodo labai kontaktinis – kaip sekėsi dirbti būnant atskirai?

– Viskas kitaip. Visai neseniai nežinojau, kas yra „Zoom“, o dabar turiu mokamą narystę. Kai bendraujame internetu, negaliu daryti korekcijų. Galiu kalbėti apie koncepciją duoti užduotis, bet šokėjai dirba patys sau. Tikiu, kad choreografo darbas susijęs su atmosferos kūrimu – darbuojantis internetu, šokėjai patys turi sukurti tą atmosferą. Ir tada turi atsiųsti rezultatą. Komentuoju rezultatą, vėl duodu naujų užduočių. Vėl atsiunčia. Nutiko ir įdomių dalykų, bet virtualiai negali pereiti net prie antros spektaklio kūrimo stadijos, kuri yra tyrimas ir vystymas, jau net neminiu vystymo ir tvarkymo, scenografijos ir pozicionavimo.

Būti choreografu reiškia būti kūrybinio tinklo dalimi. Šokis yra bendruomene paremta veikla. Kartais joje žodžiai net nereikalingi – jauti žmones, jų kūnus. Viskas įvyksta bendrai pajustame erdvėlaikyje.

– Spektaklyje šokėjai dėvės jų tapatybę visiškai slepiančius kostiumus. Kokia jų reikšmė?

– Kostiumai yra koncepcija. Koncepcija yra kostiumai. Su kitokiais kostiumais spektaklis būtų visai kitoks. Pradėjome nuo kostiumo, tada ėjo visa kita. Labai glaudžiai dirbau su kostiumo dizainere Slavna Martinović. Norėjome, kad kostiumai visiškai dengtų šokėjus, bet šokėjai matytų aplinkinius – tam tikras stebėjimo kapitalizmas. Kai pradėjome darbą su šokėjais – nuo pirmos dienos jie buvo su kostiumais. Žiūrint iš praktinės pusės – šokėjams sunku kvėpuoti, reikia išmokti įkvėpti burna ir iškvėpti per nosį. Paprastai kvėpuojame atvirkščiai. Bet jei kvėpuosi įprastai – nieko nematysi, kaukės vidus apsitrauks migla. Viena klaida, ir tau galas. Taip pat su kostiumais gana karšta.

Šokėjai aplinką patiria savo kūnu, oda, kartais net šokama basomis. Net yra pratimai, kurių metu savo oda stengiamės pajusti orą, jo judesius. „I“ esi totaliai apribotas kostiumo. Bet tai leidžia patirti kitokias patirtis. Šokėjai sako, kad tai įkvepiantis ir suartinantis su personažu pojūtis. Sakyčiau, kad kūrinyje yra įlieta ir grynai fizinės patirties, jos nebuvo kūrinio idėjoje, bet ji atsirado savaime.

Žmonės su kostiumais tampa architektūra, kraštovaizdžiu. Kai nejuda – skulptūromis.

Kostiumai čia svarbūs daugiau kaip egzistencinis, o ne naratyvinis matmuo.

– Kostiumai labai specifiniai, kur sėmėtės įkvėpimo jų dizainui?

– Jei žiūrėsime mokslinės fantastikos turinį – tikrai pamatysime, kad tai tyrinėta ir svarstyta, kažkur matyta. Bet viena kostiumuotus žmones ar ateivius matyti kino ekrane ir visai kas kita – prieš save, metro atstumu. Tai – išveda iš pusiausvyros. Tą akimirką supranti, kaip nejauku nematyti kito žmogaus veido, nors žinai, kad jis ten yra.

Viena iš pagrindinių inspiracijų buvo ne itin gerai žinomas filmas „Už juodos vaivorykštės“ („Beyond the black rainbow“ 2010 m.). Yra vienas kadras iš to filmo – figūra ir veidrodžiai. Žiūrint atrodo, kad figūrų daug, bet tai tik atspindžiai. Įkvėpimo taip pat sėmėmės iš kitų menininkų, pavyzdžiui, Yayoi Kusamos ir jos begalinių atspindžių idėjos, įkvėpė ir Stanisławas Dróżdżas, lenkų konkrečiosios poezijos atstovas. Mėgstu senus mokslinės fantastikos filmus. Vienas mėgstamiausių – pirmasis „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ („Blade Runner“ 1982 m.), kai atliekamas testas, kuriuo patikrinama, ar androidas yra žmogiškas.

– Minite ateities pasaulį vaizduojančius filmus. Kaip pats ją matote – išlaisvinančią ar grėsmingą?

– Manau, kad kai kuriais aspektais ateitis bus išlaisvinanti – ji išlaisvins mus nuo baimių. Ar bent jau pamėgins. Tiek, kiek reikia, kad geriau pasijustume savo gyvenime, bet nepakankamai, jog nebebijotume valdžios, sistemos. Dėl kitų aspektų – pamatysime. Stebi tendencijas, fenomenus.

Pamenu pasaulį be interneto, be išmaniųjų telefonų, kompiuterių. Neįtikėtina. Tai buvo kitokia realybė, bet, pažiūrėk, kaip greitai prisitaikėme.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Š ū do vid 19

Š ū do vid 19 portretas
Tie kas uždirbo prieš pandemiją didelius pinigus, tie uždirba ir per pandemiją didelius pinigus. Jie uždirbs juos ir po pandemijos. Tie ,kas buvo prieš pandemiją ši k noje, tie ir bus po pandemijos š ik noje. Tiesa bus ir tokių, kuriems veikiausiai teks viską pradėti nuo nulio (pvz... Holivudas ir kino teatrų tinklai), bus tokių, kurie iš pandemijos praturtės, bet iš esmės viskas yra taip, kaip buvo. Kalnų Karabache konfliktas tik sustiprėjo Kinija tebejaučia ambicijas diriguoti visam pasauliui naująją tvarką. Indijos gatvėse tebeprievartaujamos moterys. Juodaodžiai JAV vis dar jaučiasi nelaimingi. Vienintelis skirtumas, kad negalima nueiti į naktinį klubą ar barą, nors ten ir taip nebuvo ko veikti prieš pandemiją (prisigerti ar parūkyti žo lės buvo galima ir namuose, dažnas namuose grojame geresnę muziką nei naktiniuose klubuose). Kitaip, tariant nematyti jokio "naujo normalumo", apie kurį madinga pez ė t i

always ir mėnesinės

always ir mėnesinės  portretas
vyrai nešoka, tai ydarų užsiėmimas.

Y

Y portretas
Uzuojautos ziurovams...
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių