Žemės ūkio rūmuose (ŽŪR) vakar kunkuliavo pieno pardavėjų ir supirkėjų aistros, kurias kaitino iš Suvalkijos atvykę piketuotojai

Ir pieno supirkėjai, ir pardavėjai, ir Žemės ūkio ministerijos atstovai sutaria, kad pieno sektoriuje klostosi tragiška padėtis, bet išeitys matomos skirtingos.  

Pagrindinė našta - smulkiesiems  

Jau keletą metų kaime vyksta valstiečių kiršinimas. Susiskaldžiusius valstiečius valdžiai, matyt, kur kas lengviau valdyti. Supirkimo kainos menkos, net žiemą liko nepakitusios. Tačiau žaliavos supirkėjai smulkiems valstiečiams, laikantiems po vieną ar dvi karves, už tokios pat kokybės pieną moka maždaug trečdaliu mažiau nei stambiems ūkininkams ir bendrovėms.

Nesunku atspėti, kad su “smulkiaisiais” visai nesiskaitytų, bet šie, pasirodo, vis dar primelžia apie 70-80 procentų Lietuvoje superkamo pieno. Jausdami tokią jėgą ir kartu beviltiškumą Lietuvos smulkių ir vidutinių žemdirbių sąjungos atstovai atvažiavo iš Marijampolės ir Kalvarijos savivaldybių ir prie ŽŪR surengė piketą. Plakatai reikalavo, kad kaimo paramos lėšos būtų skiriamos tiek stambiems, tiek smulkiems ūkiams, kad pienui, galvijams ir kiaulėms būtų nustatytos minimalios ribinės supirkimo kainos. O vienas iš plakatų skelbė: “J.Ramonai, kada pradėsi atstovauti Lietuvos žemdirbiams, o ne tik saujelei išrinktųjų?”

Išeitų, kad viena žemdirbių savivaldos šaka protestuoja prieš kitą? Tai akivaizdus skaldymasis, nors apie tai užklaustas ŽŪR tarybos pirmininkas J.Ramonas tokį piketą traktavo kaip demokratinės valstybės reliktą. “Aš apie jį net nežinojau, nors turėjo įspėti, kad nori pasikalbėti”, - tarstelėjo žemdirbių savivaldos vadovas.

Piketui vadovavo iš darbo ŽŪR atleistas V.Šunskis, kuris žurnalistui tvirtino, kad pastaruoju metu “rūmai už valdžios pinigus stengiasi papolitikuoti”... Pats žadėjo kreiptis į teismą dėl grąžinimo į darbą. V.Šunskis ir jo sąjunga įsitikinę, kad ūkininkavimui turi būti sudarytos vienodos sąlygos. Beje, posėdžiui prasidėjus, piketuotojai ilgai šurmuliavo atskiroje salėje. Rūmų darbuotojai ne kartą atėjo perspėti, kad reikėtų susitikti ir su “smulkiaisiais”, bet Žemės ūkio ministerijos, stambių perdirbimo ir pardavimo įmonių atstovai neskubėjo...  

Kvotos pavojuje  

Mums pavyko ES išsikovoti gana nemažas pieno pardavimo kvotas - per 1,7 milijono tonų, o jeigu tai įvykdysime, tai už poros metų dar 57 tūkstančius tonų pridėtų. O tai - nemenkos papildomos pajamos. Tačiau žemės ūkio ministerijos sekretorius V.Grušauskas liūdnai prognozavo, kad šios kvotos (ir papildomi kaimui pinigai) bus sunkiai įvykdomos, nes pastaraisiais metais pieno supirkimas vis mažėja. Be savų pinigų privalomos dalies ūkininkai negalės įsisavinti ir taip propaguojamų ES fondų lėšų. Ateityje, anot V.Grušausko, smulkūs gamintojai turės pasitraukti ir užleisti pozicijas stambiems, specializuotiems pieno ūkiams. Tokia yra daugelio pasaulio valstybių patirtis.

Pieno verslą valstiečiai meta ne iš gero gyvenimo. Net ir stambūs ūkininkai ar bendrovės, su kuriais pieno supirkėjai ir perdirbėjai labiau skaitosi, pieną parduoda už savikainą. Šią žiemą pienas vidutiniškai tapo apie 19 ct pigesnis nei tuo laiku buvo pernai. Jau masiškai skerdžiamos melžiamos karvės, net veršingos telyčios, nelaikomi ir veršeliai. Susidarius laikinam pasiūlos pertekliui, galvijiena superkama labai pigiai. Taip dar kartą nukenčia bankrutuojančių pieno ūkių savininkai.

Pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas B.Markauskas pabrėžė, kad Lietuvoje prasčiausiai laikosi pieno pardavėjai, lyginant net su kaimyninėmis valstybėmis. Pieno ūkių restruktūrizacijai reikėtų apie pusantro milijardo litų. Vyriausybės šiemet paskirti 32 milijonai, kaip vandens lašas ant įkaitintos keptuvės. Tiesa, pažadėta iš perskirstyto valstybės biudžeto dar 20 milijonų pridėti. Tai mažai padės, tuo labiau kad pinigai praktiškai gali patekti tik kitąmet, kai dalis ūkių bus jau bankrutavę.  

Nesėkmių priežastis - “subliūškęs” doleris  

Geru gyvenimu nesidžiaugia ir pieninių valdytojai. Štai koncerno “Pieno žvaigždės” prezidentas J.Kvaraciejus guodėsi, kad pernykščius metus baigė su trimis milijonais litų audituotų nuostolių. Kiti perdirbėjai taip pat skundėsi, kad gamybos modernizavimui ir kokybės gerinimui pasiėmę nemažai kreditų, o dabar “pjauna” bankų palūkanos, o pajamų nėra. Tad kur gi dingsta pinigai, nes žaliava Lietuvoje superkama Europoje pigiausiai?

Pienininkų atstovai vienu balsu tvirtino, kad visas blogumas iš to, kad tik maža dalis pieno produktų lieka vidaus rinkoje, o liūto dalis nuo seno eksportuojama į dolerio zonos šalis: Rusiją, Ameriką. Trečdaliu kritusi dolerio vertė tokiu pat santykiu sumažina pajamas. Taip, iš esmės visur sveikintinas eksportas, pas mus dėl valdžios manipuliacijų valiutos kursais, gamybininkai patiria milžiniškus nuostolius.

Kitas perdirbėjams akmeniu ant kaklo virtęs dalykas - pieno produktų gamintojų pasaulinė krizė. Pavyzdžiui, Europoje net 20 procentų kritusios sūrių kainos.

Tarpusavyje “apsišaudę” piktomis replikomis pieno perdirbėjai ir pardavėjai piktą žvilgsnį nukreipė į “nelygų verslo partnerį” - ministerijos atstovus. Tai jie neprincipingai kovoja dėl privataus verslo rėmimo, nes taip daryti privalu. Pieninių ir pieno verslo bankroto atveju, socialinėms pašalpoms iš biudžeto reikėtų kur kas daugiau pinigėlių iškrapštyti. Visi sutarė, kad per mokesčius, kitas išmokas iš pieno verslo į biudžetą sumokama daugiau, nei iš jo gaunama. Todėl prašyti 450 milijonų litų būtų esminė parama, proga atsitiesti aiškesnei ateičiai nelengvos konkurencijos ES sąlygomis. Paskirta dešimteriopai mažiau, ir tai nežinia kada šie pinigai pasieks kaimą. Susirinkimo dalyvius piktino, kad tik žemės ūkio reikmės, svarstant valstybės biudžetą, buvo smarkiai “apkarpytos”. Buvo priimtas dar vienas dokumentas, skirtas Seimui ir vyriausybei, dar kartą įrodinėta, kad pavojinga kirsti šaką, ant kurios pats sėdi.