Lietuvos sodininkai obuoliais šiemet žada aprūpinti tik trečdalį rinkos

Dar išlikę apie 40 tūkstančių ha sodų ir uogynų, tačiau deklaruojama tik penktadalis šio ploto. Specialistai tvirtina, kad obuolių šiemet priskins apie 100 tūkstančių tonų.

Dauguma sodininkų šiemet dairosi po pustuščius plotus. Kiek geresnis obuolių derlius Suvalkijoje ir Žemaitijoje, tačiau likusioje Respublikos dalyje geriausiu atveju tikimasi tik pusės pernykščio derliaus. Kai kuriuose Aukštaitijos ir Dzūkijos soduose - vos dešimtadalio.

Brangi apgavystės kaina

Prieš kelerius metus netrūko agitacijos apie netradicinį ūkininkavimą: vytelių, stručių ar asilų auginimą. Uogų supirkėjai, pavyzdžiui, iš “Anykščių vyno” bendrovės, ūkininkus viliojo serbentų auginimu. Žadėjo geras kainas, nes gana brangiai už žaliavą mokėjo importuotojams. Kai kurie valstiečiai, metę tradicinių miežių ar kviečių auginimą, žemėn sukaišiojo juodųjų serbentų krūmus ir meldė Dievo kuo greitesnio derliaus, o rinka, kaip tada atrodė, bus garantuota.

Po kelerių metų naujieji sodininkai pasibeldė į uogų supirkėjų duris. Išgirdo, kad jų derliaus... niekam jau nereikia. Ir kitąmet nesupirks, nes sandėliai seniai perpildyti. Ką tokiu atveju daryti? Vieni turguose gaišo brangų laiką ir pusvelčiui gražuoles uogas siūlė, o kiti net nemėgino rinkti.

Jau gerą dešimtmetį Lietuvoje kasmet įrodoma, kad obelys gali augti be ... žemės. Kai tik pradėta sugrąžinti turtą buvusiems savininkams arba jų giminaičiams, iškart tarsi rakštis gerklėje užstrigo buvusių valstybinių sodų žemės. Savininkai būtinai norėjo atsiimti sklypą žydinčiame sode, nes iškart viliojo derlius. O pamatę, kad obelys senos ir mažai naudingos, iš vos bekvėpuojančių sodininkų bendrovių pareikalavo medžius išrauti. Kodėl? Todėl, kad mano (ar senelio) žemė buvo švari. Žinia, išrauti senus medžius ne taip jau lengva, todėl brangiai kainuoja. Kas turėtų už tokį sunkų darbą - kelmų rovimą - mokėti? Bendrovės tam neturi lėšų ir nesijaučia kaltos, kad savo rankomis, bet ne savo noru želdinius sodino. O savininkai reikalauja “švarios” žemės ir būtent čia, kur buvo valda, kur dabar sodas žaliuoja. Vyriausybė, kaip jau tapo įprasta, movė į krūmus, nors seniai žada šį Gordijaus mazgą atkrapštyti.

Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje įstrigo problema: sodo medžiai vienose savininkų rankose, o žemė po jais - kitose. Tada dirbama tarsi be galvos, nes nekyla rankos laikinai naudojamoje žemėje puoselėti vaismedžius, kurie gal jau kitąmet atiteks žemės savininkui. Ne visada pavyksta abipusiai naudingomis sąlygomis susitarti dėl žemės nuomos. Tada obels augimas be žemės įrodinėjamas teismuose.

Supirkėjai bendrauja ne su visais

Žemės ūko bendrovėje “Luksnėnų sodai” dabar pats darbymetis. Savų skubiam darbui padaryti neužtenka, todėl kasdien obuolius skina apie 60 žmonių, pasiųsti iš Darbo biržos. Apie laikinus, nuolat besikeičiančius darbininkus bendrovė privalo tą pačią dieną pranešti “Sodrai”, o tai neatidėliotinų sezoninių darbų kamuojamiems sodininkams padaryti nėra taip lengva. Ir šią problemą besikeičiančių valdžių atstovai buvo ne kartą žadėję išspręsti.

Žemės ūkio ministerijos Augalininkystės skyriaus vyriausiasis specialistas Vaclovas Dziena, daug metų užsiiminėjantis sodininkystės problemomis, taip pat pripažįsta, kad produkcijos supirkėjai gerbia tik stambius, pastovius tiekėjus. O tai reiškia, kad gražūs prekinės išvaizdos obuoliai privalo tokie būti, sakykim, ir kovo mėnesį. V.Dziena tvirtino, kad anksčiau buvo įrengta sandėlių, kuriuose tilpo apie 25 tūkstančiai tonų obuolių, kurie išsilaikydavo iki vėlyvo pavasario. Dabar tokių likę gal tik pusė - niekas net negali tiksliai pasakyti. Gerai įrengtus sandėlius, kuriuose yra vakuuminis laikymas, turi tik Naradavos, Aukštikalnių ir Luksnėnų sodininkų bendrovės ir gal dar vienas kitas ūkininkas.

Peršasi liūdna išvada: obuolius prisieina parduoti tuojau pat. Tas “tuojau pat” labai palankus supirkėjams. Pavyzdžiui, bendrovė “Alita” dabar moka po 7 centus už kilogramą. Gaunant tokią kainą sunku kalbėti apie sodo pelningumą.

Specialistai mano, kad perspektyvoje apie 30 procentų sodų turėtų brandinti tik kokybiškus vaisius ir uogas, kurie galėtų išsilaikyti rinkoje. Tačiau tokio sodo įrengimo hektaras kainuoja apie 25 - 30 tūkstančių litų. Dabartinėmis sąlygomis ilgokai tektų laukti pinigų sugrįžimo. Sodininkų parama iš Kaimo rėmimo fondo - katino ašaros. Anot Žemės ūkio rūmų agronomo Edmundo Šmatavičiaus, dabar svarbiausia pieno fermų laikytojai, o obuoliai palauks. Žinoma, jeigu nesupus.

Sodo nykimo anatomija

Tarybiniais laikais buvo garsus Barupės sodininkystės ūkis (Jonavos r.), kurį sudarė 520 ha gerai derančių sodų. Iš jų pasistatė patogi gyvenvietė, visuomeniniai pastatai. Surentė net bendrabutį, kuriame kasmet apgyvendindavo sodo talkininkus - studentus.

Buvęs ilgametis ūkio direktorius, dabar ūkininkaujantis Antanas Vaičiuška sako, kad buvusiame sode yra bene dvi dešimtys savininkų. Didesnė sodo dalis išplėšta, išardyta, neprižiūrimos obelys baigia sulaukėti. Likvidavimo laukia žemės ūkio bendrovė “Kaimynai”, kurios žmonės panoro ūkininkauti atskirai ir taip apvylė apie pusšimtį savo turtą patikėjusių pajininkų.

Buvusio didžiulio ūkio bazėje įsikūrusi žemės ūkio bendrovė “Pėdžiai”, kurią pravardžiuoja bėdžiais... Ir čia buvę savininkai nori tik “švarios” žemės, be senų, sulaukėjusių medžių. Sode kur ne kur pūpso milžiniškos kelmų krūvos - piktžolių “veislynai”.

Šiame sode, anot A.Vaičiuškos, bus surinkta gal tik dešimtadalis pernykščio derliaus. Pakenkė ne tiek šalnos, kiek labai vėsus oras medžiams jau sukrovus pumpurus. Todėl dauguma obuolių išaugo deformuoti, linkę kur kas greičiau supūti.

Apie sodininkystės perspektyvas buvęs direktorius kalba nenoriai. Pritaria, kad turi būti žemaūgiai, labai produktyvių veislių ir kokybiškus obuolius užauginantys medžiai. Reikia iš esmės rekonstruoti kažkada buvusius modernius sandėlius (paskutinis Barupėje pastatytas prieš 15 metų).

A.Vaičiuška atsikėlė tėvų žemę ir 7 ha užsiiminėja ekologine sodininkyste, dar dalį žemės nuomoja. Užveisė 3 ha naujo sodo, kurį šiemet teko labai daug laistyti ir ginti nuo kenkėjų. Kada jis atsipirks? Sunku prognozuoti, nes neturint kur sandėliuoti, reikia ir šį menkutį derlių pusvelčiui atiduoti.

Griuvo ne tik didžiulis, nemenką naudą nešęs sodas. Apšiuro, sunyko netvarkoma gyvenvietė, išdaužtų langų akiduobėmis žvalgosi kažkada komfortu garsėjęs bendrabutis.