Prieš stojimo į ES referendumą Lietuvos žemės ūkyje bręsta ekonominis ir politinis sprogimas  

Žemdirbiai neatšaukia susitarimo šį antradienį prie Seimo surengti įspėjamąjį mitingą. Seimo Kaimo komiteto pirmininko pavaduotojas stebėjosi: kodėl prie Seimo? Juk pinigus skirsto Vyriausybė. Protesto akcijos rengėjai įsitikinę, kad Seimas turi teisę įsakyti Vyriausybei, nors kartais ir atrodo atvirkščiai. 

Apskųs Europos Komisijai  

Žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas Sviderskis mums tvirtino, kad jis asmeniškai nėra protesto akcijų, ypač automagistralių blokavimo šalininkas. Kodėl turėtų kentėti niekuo nekalti žmonės? Tačiau ir jis nemato kitos išeities, jeigu jau pereiti visi taikių derybų slenksčiai.

Valstiečius ypač skaudina tarpusavio supriešinimas: už vienodos kokybės pieną mokamos nevienodos supirkimo kainos - stambiesiems pardavėjams brangiau.

“Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo akivaizdi neteisybė. Taip, mes sutinkam gauti vienodas, bet visiems pakankamai aukštas, gamybos išlaidas padengiančias kainas. Tačiau specializuoti pieno ūkiai daug įsiskolinę bankams, nes norėjo įsirengti ir įsirengė modernias pieno fermas. Tik pusės pieno gamybos savikainos padengimas, koks yra dabar, greitai privers daug ką vienintelį verslą uždaryti. O smulkieji? Jų daug (politikams - rinkėjų balsų), todėl pritariama ir jų protestams. Neseniai Pakruojo rajone išstudijavome Klovainių seniūnijos smulkius pieno statytojus. Pasirodė, kad 40 procentų pieno pardavėjų yra pensininkai (gauna papildomas ir nuolatines pajamas), apie 45 procentus dirba kažkur kitur, o tik apie 10 procentų valstiečių gyvena vien iš pieno pardavimo. Tačiau tokiu keliu spręsti socialines problemas neprotinga”, - aiškino J.Sviderskis.

Valstiečiai rengiasi pienininkams suduoti smūgį, kaip sakoma, žemiau juosmens - rašyti į Briuselį ir apskųsti Europos Komisijai. Dėl to, kad ir iš nerūšinio pieno sugebama padaryti geriausią produkciją, kad pienininkų deklaruojami 80 procentų superkamo aukščiausios rūšies pieno - neteisybė, kad tokie skaičiai skelbiami tik dėl to, kad galėtų išlaikyti ES suteiktą kokybės sertifikatą...

Algirdas Ražauskas, Žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas, į tai atsakė: “Numatoma ir tokia, bet jau paskutinė galimybė. O ką daryti, jeigu, pavyzdžiui, mūsų bendrovėje, šiemet iš pieno gausime net trečdaliu pajamų mažiau? Tai sudaro apie 574 milijonus litų nuostolio, todėl nėra kitos išeities, kaip tik bankrutuoti. Kodėl mums turi rūpėti pieninių gerovė, jeigu mes žlugę negalėsime su jomis bendrauti? Kodėl grandinėje - vartotojas - prekybininkas - perdirbėjas - žemdirbys, tik paskutinysis turi prisiimti šimtus milijonų litų nuostolių?”  

Valstybės nemokšiškumas 

Vyriausybė rinkosi į neeilinį posėdį, kuriam tarp kitų “degančių” reikalų planuota svarstyti ir pieno ūkio sustabdymo nuo žlugimo perspektyvas. Tačiau, valstiečių nuomone, minimalių supirkimo kainų atšaukimas problemos neišsprendžia. Reikia sugrįžti prie buvusios tvarkos - tikslinių, kitaip sakant, palaikomųjų kainų. Ką tai reiškia? Ginčo atveju valstybė ištiria pieninių padėtį, jeigu įsitikina, kad tikrai moka pagal galimybes, tai kainų skirtumą padengia iš valstybės fondų.

Vyriausybės vadovas tvirtina, kad paskirta 52 milijonai, ir daugiau pieno statytojams pinigų nebus. Tačiau Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidentas Bronius Markauskas tvirtino, kad ir šių milijonų valstiečiai iki šiol akyse nematė.

Vyriausybė skundžiasi, kad dėl ekonominės nesėkmės kalčiausi yra pieno produktų eksportuotojai. Kur tai girdėta: apie 50-60 procentų pieno produkcijos eksportuojama. Eksportą reikia dotuoti, aplinkui visi taip daro, nes kitaip rinkoje neišsilaikysi. Ir dėl staigaus dolerio vertės kritimo eksportuotojai patiria didžiulių nuostolių.

Ekonominiu požiūriu eksportas valstybei turėtų būti naudingas: nuo gamybos mokami mokesčiai, sukuriamos ar išlaikomos darbo vietos, švelnėja socialinė įtampa ir pan. Kai kurių finansininkų nuomone, dėl nesavalaikio dolerio nuo lito taip nuostolingo “atrišimo”, taip pat kalta valstybė.

Nesimokome iš kitų valstybių, kuriose maždaug vienodai, sakykim, pieninių akcijų turi ir perdirbėjai, ir žemdirbiai - žaliavos tiekėjai. Tada ranka rankon dirbdami, kartu siekdami pelno, tokių nelaimių, kokios šiandien Lietuvoje plėšo ne tik kaimą, tikrai nebūtų. Prieš dešimtmetį sklandė tokios idėjos, bet pirminės laukinės privatizacijos sūkuriai viską sujaukė.

Apie 1993 metus ne tik pieninėse atsirado nieko apie žemės ūkį nenutuokiantys “berniukai”, kurie “supirko” akcijas, kurias vėliau labai pelningai pardavė. Kartais jas visaip išmonijo ir iš žemdirbių. Valstietis dar kartą liko tuščioje vietoje.

Tiesa, vėliau jam buvo suteiktos lengvatinės privatizavimo sąlygos, bet, kaip sakoma, traukinys jau buvo nuvažiavęs - perspektyviausios gamyklos išsidalytos.  

Svaidomasi kaltinimais  

Nuo praėjusių metų veikia žlugdantis principas - kuo daugiau primelši pieno, tuo daugiau turėsi nuostolių. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas apskaičiavo, kad dabartinėmis sąlygomis primelžti litrą pieno vidutiniškai kainuoja 72 centus. Valstybė nustatė (pienininkai vieningai priėmė) minimalią - 35 centų supirkimo už litrą kainą.

Prieš keletą savaičių Žemės ūkio rūmuose susirinkę pieno gamintojų atstovai pabrėžė, kad visos derybų galimybės jau išsemtos, o išeities vis tiek ieškoti reikia. Pernai žemdirbių pajamos už pieną buvo sumažėjusios 58,8 mln. Lt, o šiemet dėl dar labiau smukusių supirkimo kainų jau patirta nuostolių už 30 milijonų litų. Iki metų pabaigos ši liūdnoji statistika gali patrigubėti.

Žemdirbių kasmet laukia vis nauji netikėtumai. Pavyzdžiui, nuo balandžio pirmosios pieninės siūlė pasirašyti sutartis, kuriose, nepriklausomai nuo pieno kokybės, rūšingumo būtų mokama... vienoda - 35 centų už litrą kaina.

Kam tada stengtis gerinti pieno kokybę, skirti papildomas išlaidas fermų modernizavimui (tai stambiose fermose praktiškai jau padaryta), jeigu gausi vienodą, net pusės gamybos išlaidų nepadengiančią kainą? “Stebuklingiausia”, kad pieno perdirbėjai giriasi: superkam apie 80 procentų aukščiausios rūšies pieno. Išleidžia tik pirmarūšę produkciją, nors prastesnės gamybai... neturi įrengimų.

Žemdirbių savivaldos organizacijas seniai piktina aukščiausių valdžios institucijų neveiklumas, nenoras suprasti padėties kritiškumo. Susirinkimuose daug skaudžios kritikos skrieja Žemės ūkio ministerijos ir jos vadovo adresu. Nenormalūs santykiai susiklostė ir su valstiečių aukščiausiu gynėju - Seimo Kaimo reikalų komitetu.

Neseniai Žemės ūkio rūmų pirmininkas Jonas Ramonas Seimo Pirmininkui ir frakcijoms išplatino pareiškimą, kuriame įrodinėjo, kad Kaimo reikalų komitetas “vengia, o gal ir nesugeba konstruktyviai spręsti dabartinį kaimą slegiančių problemų”.

Teigiama: “Klausimai nagrinėjami paviršutiniškai ir neatsakingai... komiteto pirmininkas pastabas dažniausiai priima kaip asmeninį įžeidimą, sąskaitų suvedinėjimą... apkaltina politikavimu”. Komitetas liko prie savo nuomonės - dirbam gerai.