Šeimos ūkininkai ir antrajame suvažiavime aiškinosi savo statusą

Lietuvoje yra apie 250 tūkstančių smulkiųjų ūkininkų, kurie valdo apie 90 procentų žemės. Tik 2300 iš jų yra Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos nariai, kurių atstovai Žemės ūkio rūmuose šeštadienį susirinko į antrąjį suvažiavimą. Smulkiųjų valstiečių forumą savo apsilankymu pagerbė Prezidentas Valdas Adamkus.

Išsilaikys stambūs ir išradingi

Ūkininkams labiau rūpėjo ne rinkimų agitacijos, bet kol kas vis dar neaiški Lietuvos žemės ūkio ateitis. Todėl su dėmesiu buvo išklausytas žemės ūkio viceministrės D.Miniataitės pranešimas. Tuo labiau kad pareigūnė tvirtino tik ką grįžusi iš derybų Briuselyje. Pranešėja akcentavo, kad reikia apsispręsti, išsiaiškinti, kas yra smulkus ūkis, kaip tikimasi jį paremti. Europos Sąjungoje taip pat yra šeimos ūkiai, kurie vidutiniškai valdo po 18 hektarų žemės. Pas mus tokių įsiregistravusių ūkininkų yra apie 38 tūkstančiai, kurie vidutiniškai turi tik trimis ha mažiau. Tačiau nelaimė, kad apie 200000 smulkiųjų ūkininkų net neužsiregistravę, todėl negali tikėtis nei valstybės, nei ES paramos. Norint ją gauti pirmoji sąlyga - įtrauktas į valstybės registrą ir smulkiai buhalterinę apskaitą tvarkantis ūkis.

Ateityje bus norima kaime sukurti geresnę socialinę ir ekonominę aplinką. Ūkininkas bus remiamas ne tiek tiesioginėmis išmokomis už gamybą, bet už sukurtą pridėtinę vertę, už landšafto, gražios aplinkos išlaikymą. Pinigai byrės už gyvenimą kaime ir todėl, kad žmonės ten išliktų, masiškai nesikeltų į miestus.

Vakarų valstybėse vien tik iš žemės ūkio gamybos neišgyvena net 15 - 20 ha valdantys ūkininkai. Paprastai bent vienas iš tokios šeimos dirba kitoje sferoje ir gauna iš ten papildomų pajamų. Taip, matyt, reikės tvarkytis ir Lietuvoje.

D.Miniataitė apgailestavo, kad praėjusį penktadienį Lietuva, Lenkija ir Malta nepabaigė žemės ūkio derybų skyriaus. Liko “nesustyguotos” esminės - bazinio derlingumo ir cukraus pardavimo kvotos. Paaiškėjo, kad ir 7 metų laikotarpis, per kurį turėtume teisę neparduoti savo žemės užsieniečiams, taip pat dar tvyro nežinioje. Buvo tikėtasi, kad Lietuvoje per pastarąjį penkmetį didės žemės ūkio gamyba, stambės ūkiai, bet taip neįvyko, todėl Briuselyje dėl pardavimo kvotų tenka sunkiai derėtis, nes faktinė žemės ūkio gamyba dabar menka. Tiesa, pieno kvotą pavyko išsiderėti didesnę - 1,7 milijono tonų, nors dabar per metus primelžiame 400 tūkstančiais tonų mažiau.

Parduok karves - gausi pašalpą

Briuselio biurokratus, sako, šiurpina faktai, kad Lietuvoje pieną pardavinėja 70 - 80 metų valstiečiai. Pasitaiko net šimtamečių, kurių veikla visai nesuprantama. Todėl ES siūlo smulkiems ūkininkams, net nepasiekus pensinio amžiau (nuo 55 metų), pasitraukti iš ūkinės veiklos. Toks privalės perleisti turėtas žemės ūkio produkcijos gamybos kvotas kitam. Išmokos priklausys nuo iki tol valdytos žemės ploto, nuo to, ar turi išlaikomą sutuoktinį. Išmokos kasmet mažės. Pavyzdžiui, pirmaisiais metais už kiekvieną parduotą melžiamą karvę bus mokama po 2210, antrais - 1795, trečiasis metais - 1510 litų.

Privalės persitvarkyti ir pusiau natūriniai ūkiai. Nori paramos - parenk verslo planą, kuriame pagrįsi galimybes tapti komerciniu ūkiu. Numatoma, kad tokiems ūkiams kasmet bus išmokama beveik po 3500 litų, bet po trejų metų - patikrinimas. Jeigu nustatys, kad planas nevykdomas, parama bus nutraukta.

Jau kitąmet žadama, kad 120 tūkstančių (pusę) smulkių ūkininkų aplankys tikrintojai, kurie patars, ką reikia daryti, kad sugebėtum “įsirašyti” į ES reikalavimus. Juk, suskaičiavus visus fondus ir kitokią paramą, kitąmet iš ES galėtume gauti apie milijardą litų. Ar pavyks įveikti gausius biurokratinius barjerus, neaišku. Nepasiseka ir kitiems. Pavyzdžiui, Graikija sugebėjo įsisavinti tik apie 40 procentų skiriamų dotacijų.

Prieštaravimai

Suvažiavimo dalyviai pažymėjo keletą skaudžių prieštaravimų. Žemės ūkio vystymo politika vyksta priešingomis kryptimis: per žemės reformą sklypai be galo smulkinami, o valstybė remia tik stambiuosius, nes išmokos priklauso tik nuo tam tikro hektarų skaičiaus ir nuo parduotos produkcijos kiekio.

Tik labai nedidelė dalis valstiečių sugebėjo išplėsti ūkininkavimo mastus. Tokie dabar pusvelčiui nuomoja savininkų žemę, labai pigiai samdo darbininkus, o ateityje tikisi žemę pigiai supirkti.

Smulkieji ūkininkai visai nesidžiaugia ES derybininkų (kol kas dar abejotinu) laimėjimu - 7 metų žemės pardavimo užsieniečiams atidėjimu. Suvažiavime konstatuota, kad toks sprendimas kaime dabartinę padėtį “užkonservuos” dar septyneriems metams.

Ūkininkai piktinasi konsultavimo tarnybų reikalavimu užmokėti už paslaugas. Pavyzdžiui, už pagalbą parengti verslo planą.

Prezidentui neaišku

Į suvažiavimą užsuko ir kalbą pasakė rinkimų reikalais po Kauno rajoną važinėjantis Prezidentas Valdas Adamkus. Jis iškart patvirtino, kad neatsisako ankstesnio teiginio apie tai, kad Lietuva buvo, yra ir bus žemės ūkio kraštas. Dabar svarbu, koks tas ūkis išliks ES kontekste, kaip pavyks išlaikyti milžinišką konkurenciją.

Prezidentas prisipažino, kad jam neaišku, kas yra tas smulkus ūkis: ar tie trys hektarai, kuriais jis visai nesidžiaugia? Vidutinis ūkis jam, sakė, aiškus.

Suvažiavimui nepasidarė aiškiau ir po Prezidento tezės, kad tradicinis ūkininkavimas neturi perspektyvos, kad reikia persitvarkyti. Žodį “persitvarkyti” prezidentas savo trumpoje kalboje vartojo ne kartą ir susilaukė negarsių replikų, kad “perestroikos” laikai lyg ir pasibaigę...

Valstybės vadovas taip pat piktinosi begaliniu Briuselio valdininkų biurokratizmu, norint gauti ES išmoką. Atkreipė dėmesį, kad mes rinką turime Rusijoje. “Ten pilk kaip į kiaurą maišą”, bet kol kas nuo didesnio eksporto stabdo negarantuoti atsiskaitymai.