Beveik keturis dešimtmečius Jonavoje veikianti stambiausia Baltijos šalyse azotinių trąšų gamykla šiemet ketina trečdaliu padidinti gamybą

Buvęs “Azoto” gamybinis susivienijimas 1994 metais privatizuotas. Tiesa, apie grupę draugų, gana palankiomis sąlygomis įsigijusių milžinišką įmonę, sklandė įvairiausių kalbų, bet gamyba nesustojo, liko beveik tie patys vadovai, išsaugota daug darbo vietų. Nesėkmingos privatizacijos liūne tai Lietuvoje atrodė tarsi gėrio salelė.

Suksis nauji agregatai

AB “Achema” generalinis direktorius Jonas Sirvydis naujų agregatų pirkimą grindžia paprastai: be jų negalime išplėsti gamybos apimtį. Pagrindiniai trąšų gamybos komponentai - amoniakas ir azoto rūgštis. Pirmąjį įmonė kol kas perka, o rūgšties gamybą reikia verkiant išplėsti. Tam negailima lėšų. Pavyzdžiui, pernai naujai gamybai buvo skirta apie 65 milijonai litų, o senos tobulinimui - penkiskart mažiau. Nauji, modernesni, galintys pagaminti konkurencingesnę produkciją agregatai - bendrovės išlikimo sąlyga.

Jau kovo mėnesį pradės suktis naujasis azoto rūgšties gamybos įrenginys, kitas - rugsėjį. Iš viso numatoma artimiausiu metu paleisti tris Rusijos gamybos ir vieną pagal Prancūzijos licenciją Vokietijoje pagamintą agregatą. Pastarojo metinis pajėgumas - 335 tūkstančiai tonų žaliavos. Yra planų pabaigti apleisto amoniako cecho statybą. Juk jau buvo įveikta apie 70 procentų statybų. Darbai nutrūko, kai nutrūko “bambagyslė” su lėšų ir įrengimų tiekėjais iš Maskvos. Chemikai pastatus konservavo, tam išleido net 25 milijonus litų, tačiau dabar belieka tik agregatus sumontuoti.

Įrengimai leis įsisavinti naujas produkcijos rūšis. Svarbiausia iš jų - kalcio amonio salietra. Apie naujosios trąšos privalumus plačiai pasakojo koncerno “Achemos grupė” (“Achemos” bendrovė šios grupės padalinys) viceprezidentas Arūnas Laurinaitis. Pasak jo, tokia salietra jau senokai labai vertinama ūkininkų Vakarų valstybėse. Įprastoji amonio salietra ne tik tręšia laukus, bet ir turi, kaip medikai sako, šalutinį poveikį - rūgština dirvą. Po to ją reikia kalkinti, o tai brangiai kainuoja. Naudojant naująją trąšą tarsi nušaunami du kiškiai: augalai gauna pakankamai azoto ir tuo pačiu išlieka neutralaus rūgštingumo laukas.

Tarybiniais laikais net 80 procentų “Azoto” trąšų išbarstydavo Lietuvos laukuose. Dabar šis skaičius tarsi apsivertė aukštyn kojomis - menką dalį Jonavoje pagamintų laukų “vitaminų” nuperka mūsų valstiečiai. Apie 85 procentus eksportuoja į Prancūziją, Vokietiją, Angliją, kitas valstybes, net Ameriką (11 proc.). Išeitų, kad jonaviečiams už derliaus priedus, dirvos savybių gerinimą, turėtų būti labiausiai dėkingi kitų, turtingesnių valstybių žemdirbiai? “Achemos” vadovai tikisi, kad mūsų valstiečiams padės atsitiesti ES parama. Kol kas - tai miglota ateitis, nes ES Lietuvai skyrė labai menkas derlingumo kvotas, kalbama apie atsisakymą nuo tradicinės žemdirbystės, už tai vakariečiai net primokėtų... “Kiek paprašys mūsų valstiečiai trąšų, tiek ir parduosim”, - nesileisdami į liūdnas pranašystes, apibendrino bendrovės vadovai.

Savas dujotiekis ir dar viena gamykla

A.Laurinaitis pažymėjo, kad koncerne kasmet svarstoma keliasdešimt įvairiausių projektų, kuriems negailima lėšų. Žinoma, ne visi jie įgyvendinami, bet jeigu pavyksta, tai kaipmat atlygina kitų išlaidas. Kyla minčių ir dėl nuosavo dujotiekio statybos. Trąšų bendrovė sunaudoja net trečdalį Lietuvai skirtų dujų, nes jos yra pagrindinis komponentas trąšų gamyboje.

Netikėtai bendrovė “Lietuvos dujos” padidino žaliavos kainą, kuri per metus puse milijono litų sumažins pajamas. J.Sirvydis mano, kad pagal verslo logiką, jeigu užsakai kur kas daugiau prekių, tai gali tikėtis nuolaidų. Dujų tiekėjai kol kas mano kitaip. “Jeigu pirksim dujų dukart daugiau, tai transportavimo sąnaudos nepadidės. Skaičiuosim, kiek sutaupytume, jeigu iš kaimyninės valstybės atsivestume savo dujų atšaką. Tada nereikėtų mokėti transporto išlaidų, būtume nepriklausomi ne tik nuo vietinių tiekėjų diktuojamos kainos, bet ir nuo politinių skersvėjų”, - samprotavo J.Sirvydis.

Turi pagrindo pasigirdę ketinimai Baltarusijoje pirkti visą trąšų fabriką. A.Laurinaitis sakė, kad tokio pirkimo analizės rezultatus gaus jau šią vasarą. Jonaviečius gundo kaimyninės valstybės gamtos resursai, pigi darbo jėga, yra ir kitų ekonominių vilionių.

Gamybą vargina chroniškas amoniako stygius. Dalį šios žaliavos bendrovė perka iš Rusijos. Dirbama pagal nemažai nervų kainuojantį principą - “iš ratų - į gamybą”. Anais laikais šią problemą išspręsdavo didžiulė izoterminė amoniako saugykla, kuri prieš gerą dešimtmetį susprogo. Sukėlė vieną didžiausių pasaulyje chemijos pramonės katastrofą. Yra planų vėl pasistatyti pagrindinės žaliavos saugyklą. Nėra kalbos - ji privalės būti saugesnė.

Bus naujų darbo vietų

Seniau pasakymas “dirbu gamykloje” Jonavoje reiškė ne ką kita, kaip užsiėmimą buvusioje Azotinių trąšų gamykloje, o vėliau - “Azoto” susivienijime. Juk ne juokas: čia užsiėmimą rasdavo daugiau kaip penki su puse tūkstančio žmonių. Jeigu šį skaičių padauginsi iš dirbančiųjų šeimos narių, tai išeis, kad dauguma jonaviečių susieti su šia gamykla. Iš esmės Jonava plėtėsi tik naujojo chemijos giganto sąskaita. Dirbo ištisos dinastijos, po kelis šeimos narius. Laikui bėgant susiformavo gražios tradicijos, buvo rengiamos įspūdingos chemikų dienos, veteranų pagerbimo šventės.

Šiuo metu pačioje “Achemos” bendrovėje triūsia apie 1100 darbuotojų. Dar pora tūkstančių susiranda užsiėmimą nuo pagrindinės gamybos atskilusiuose padaliniuose. Vis tik Jonavoje tvyro didžiulis nedarbas, kuris kur kas didesnis už šalies vidurkį ir net du kartus viršija labai panašias vystymosi sąlygas turinčio Kėdainių rajono bedarbių skaičių. “Achemos” vadovai tokį nelinksmą skirtumą aiškina aktyvesniu kaimynų gyvenimu, didesne gyventojų iniciatyva (kad ir agurkų auginimas), nes Jonavoje dėl privatizavimo grimasų sužlugo didžiulis baldų fabrikas, gelžbetonio konstrukcijų gamykla, kitos įmonės, ir žmonės, kaip sakoma, liko ant asfalto, nes dauguma gyvena anksčiau mieste masiškai statytuose daugiabučiuose.

Todėl šiame kontekste labai svarbus naujų darbo vietų kūrimas. Koncerno “Achemos grupė” viceprezidentas A.Laurinaitis tvirtino, kad, išplėtus gamybą, bus sukurta iki 300 darbo vietų. Įdarbinimo galimybės nėra įspūdingos, nes naujųjų cechų įrengimų automatika, gamybos kompiuterizacija reikalauja kur kas mažiau darbo rankų. Be to, užsiėmimą čia susiras ne kažkokie “juodadarbiai”, bet aukštos kvalifikacijos specialistai.

Buvusio “Azoto” mokesčiai sudarydavo liūto dalį viso Jonavos rajono biudžeto įplaukų. Šiuo metu padėtis pasikeitusi. Didžiąją produkcijos dalį “Achema” eksportuoja, todėl bendrovei sugrąžinamas įmokėtas pridėtinės vertės mokestis. Tiesa, fizinių asmenų, socialinio draudimo mokesčiai pasilieka rajone didžiausi. Generalinis direktorius sako, kad iš jų bendrovės mokesčių gal net visi rajono pensininkai išsilaiko. Ir parodo “Sodros” padėkos “Achemai” raštą.

“Lapės uodegų” nebeliko

Prieš gerą dešimtmetį “Azote” įvyko avarija, nugriuvo izoterminė amoniako saugykla ir sukėlė didžiulį cheminį gaisrą. Ilgai degė pilni produkcijos sandėliai. Nelaimė pareikalavo žmonių aukų, dūmais apnuodijo tūkstančius aplinkinių gyventojų, užteršė aplinką, kuri galbūt gyvąją gamtą neigiamai veikia ir šiandien. Tuoj po to Vyriausybė priėmė nuostatą, kad Jonavos - Kėdainių - Elektrėnų “juodajame trikampyje” būtų uždrausta plėsti gamtą teršianti gamyba. Šio draudimo vėliau atsisakyta, o nelaimę stengiamasi visais atžvilgiais kuo greičiau pamiršti...

Tiek koncerno viceprezidentas, tiek generalinis direktorius tvirtino, kad gamtos apsaugai skiriamas didžiulis dėmesys. Gamybos apimtys jau susilygina su buvusio “Azoto”, bet gamtos teršimas sumažėjęs net keturis kartus. Tam įtakos turėjo ir 2000 metais įgyvendinta tarptautinio ISO 14001 standarto sistema. Iš dalies ir dėl to buvo uždaryti du amoniako gamybos cechai. Todėl pažvelgus į diagramas, aiškiai matosi kylanti gamybos kreivė ir besileidžianti - taršos.

Visokių dūmų kyla į Jonavos padangę, bet jonaviečiams ypač įsiminė vadinamosios “lapės uodegos”, kurios kildavo iš azoto rūgšties cecho kaminų. Šie dūmai buvo patys pavojingiausi, o juos pamatę žmonės suprasdavo, kad gamykloje “kažkas ne taip”... “Lapės uodegos” kildavo tada, kai ceche būdavo stabdomas arba paleidžiamas gamybos ciklas. Proceso tobulinimui skyrėme apie 10 milijonų litų ir “uodegų” nebeliko”, - sako beveik dešimtmetį azoto rūgšties ceche viršininku dirbęs dabartinis koncerno viceprezidentas A.Laurinaitis.

Ne naujiena būdavo vasarą iš ryto rasti “apsnigtus” prie Jonavos esančius bendrus sodus. Visi žinojo, kad tai chemikų “dovanėlė”. Kiek ji būdavo “naudinga”, niekas per daug galvos nesuko - daržovės augo kaip ant mielių.

“Labai nesinori, kad apie Jonavą sklistų tik blogas, kaip chemijos pramonės teršiamo miesto įvaizdis, nes seniai taip nėra. Mes, gamyklos vadovai, negrūdame pinigų tik sau į kišenę, kaip kai kas mano. Gamtos apsaugai pinigų negailime, ir tai patvirtina rezultatai. Visaip stengiamės, kad jonaviečiams būtų sveikesnis ir geresnis gyvenimas”, - po mūsų pokalbio sakė J.Sirvydis. O koncerno viceprezidentas pridūrė, kad į bendrovę Aplinkos ministerija gana dažnai pasiunčia iš ES gamtosaugininkų delegacijas, kurių nariai nustebę tvirtina, kad kai kuriose Vakarų valstybėse panašaus profilio gamyklos tokių rezultatų neturi.