Mafijos našlės tebekovoja ne tik žodžiais (specialiai „Kauno dienai“)

Kodėl jaunos, žavios, išsilavinusios moterys pasirenka gyvenimą šalia gangsterio? Gal pasirenka jas? Ką apie išskirtinį, mažai žiniasklaidoje ir knygose aprašytą fenomeną mano su tuo susiję įvairių profesijų atstovai? Naujausios rašytojo D. Dargio knygos puslapiuose savo įžvalgas pateikė siaubą kėlusių gaujų lyderius ilgai persekioję kriminalistai, su nusikaltėliais ir jų šeimomis bendravę psichologai, seksologai, morgų ir kitų įstaigų darbuotojai. Apie tai – specialiai „Kauno dienai“ parengtame rašytojo D. Dargio rašinyje.

30 metų paslaptis

Po keletą metų užtrukusio bendravimo skambučiais ir žinutėmis su Italijoje gyvenančia ir savo nuosavą viešbutį turinčia Loreta Ganusauskiene prieš keletą metų net keletą kartų susitikau ne tik Vilniuje, bet ir jos gimtajame Kaune. Čia su vieno ryškiausių praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio Kauno kriminalinio autoriteto Rimanto Ganusausko, pravarde Mongolas, našle surengėme pačią tikriausią ekskursiją jos praeitį menančio gyvenimo maršrutais. Kartu apsilankėme vietose, kuriose moteris gyvenimą praleido su pirmuoju vyru, vėliau – viena, o paskui ir su R. Ganusausku.

Kartu su Loreta sukome ir kitomis jai iki skausmo pažįstamomis vietomis. Po ilgų metų ji dairėsi Žagarės g. 12-uoju numeriu pažymėtame nuosavame name, kuriame prieš mirtį, slapstydamasis nuo kitų Daktarų bosų ir korumpuotų teisėsaugininkų, kartu su keliais ištikimais bendražygiais gyveno R. Ganusauskas, tiksliau, skendo narkomanijos liūne.

Būtent iš šio namo, kaip teigiama Daktarų bylos medžiagoje, su visais stiklais pro balkoną 1993 m. gruodžio 25-osios, Kalėdų, vakarą buvo išneštas Mongolas. Byloje skelbiama, kad tarp jį pagrobusių vyrų buvo ir  Henrikas Daktaras. Paskui Mongolo niekas nebematė.

Šventė: R. Borchertas, L. Ganusauskienė, R. Ganusauskas ir J. Borchertienė per Loretos ir Mongolo vestuves, 1992 m. (Dailiaus Dargio archyvo nuotr.)

Pradžioje namo šeimininkai labai nenoriai bendravo, sužinoję, kokiu tikslu atvykome apsidairyti jų valdose. Vyras labai įsiplieskė: išgirdęs, kad norime nufotografuoti langą ar balkoną, pro kurį buvo išneštas R. Ganusauskas, norėjo mus išvaryti.

Anot šeimininko, „niekada jokio balkono ir nebuvę, todėl visa tai kažkas išsigalvoja“. Galiausiai namo savininkai šiek tiek aprimo, prasitarė, kad šiek tiek anksčiau jų name dairėsi specialaus policijos padalinio pareigūnai iš Vilniaus. Būtent tie patys pareigūnai, kurie nuosekliai narpliojo Mongolo nužudymo ir dingimo aplinkybes.

Tuo tarpu iki gyvos galvos nuteistas H. Daktaras net ir praėjus daugiau nei 30 metų atkakliai laikosi versijos, kad Mongolas tebėra gyvas ir išvykęs kažkur toli. Apie tai jis pasakoja ne vien tik jį Pravieniškių zonoje panorusiems aplankyti įvairių naujienų portalų ir televizijos kanalų žurnalistams.

Tikrai nebuvo jis toks milijonierius, kaip buvo klaidingai vaizduojama ar aukštinama spaudoje.

Perdėti turtai

Viena ryškiausių senosios Kauno mafijos figūrų R. Ganusauskas, arba tiesiog Mongolas, gimė 1957 m. spalio 16 d. Vilijampolėje. Jis buvo H. Daktaro dėdė, o vėliau tapo ir jo dukters Živilės krikštatėviu. Kai kurie šaltiniai teigia, kad jis buvo Henytės pusbrolis. Kartu su H. Daktaru Mongolas augo tame pačiame legendiniame name J. Naujalio gatvėje. Pasakojama, kad jaunystėje kartu su Henyte jie plėšdavo žmones. Abu dar sovietmečiu buvo pripažinti Daktarų gaujos lyderiais ir kiekvienas slapčia tikėjosi tapti vieninteliu bosu. Taip jau susiklostė, kad Henytė visuomet likdavo intelektualesnio ir apsukresnio Mongolo šešėlyje.

Galima sakyti, kad R. Ganusauskas vienintelis iš Daktarų gaujos vyrų buvo įgijęs specialųjį išsilavinimą – Kauno politechnikume baigė prestižinę automobilių remonto specialybę, šiek tiek studijavo Kauno kūno kultūros institute. Vėliau apsigyveno Kernavės gatvėje. Dirbo kūriku, kiemsargiu, IV kategorijos šaltkalviu-santechniku. Tačiau, Loretos teigimu, visa tai tebuvęs popierinis formalumas aplinkinių akims, nes R. Ganusauskas niekada niekur oficialiai nedirbo.

Mongolas garsėjo tuo, kad jo galva nuolat buvo kupina įvairiausių idėjų – jis sugebėjo privatizavimą panaudoti kriminalinių „šeimų“ interesams. Jis pirmasis sugalvojo naują, civilizuotesnę, reketo formą – rinkti duokles įkuriant įvairių asociacijų, pavyzdžiui, „Palangos verslo“ klubą.

Tačiau šiandien L. Ganusauskienė, iš aplinkinių girdėdama apie R. Ganusausko-Mongolo esą sukauptus pasakiškus turtus: namus, viešbučius, restoranus, brangius automobilius, nesulaiko ironiškos šypsenos.

„Tikrai nebuvo jis toks milijonierius, kaip buvo klaidingai vaizduojama ar aukštinama spaudoje. Taip, jis buvo sukaupęs tam tikro turto, bet tai nebuvo milijoninės vertės objektai. Galbūt tuo metu jie buvo vertinami ir milijonais, tačiau šiandien kai kurių iš jų vertė siekia vos šimtą tūkstančių eurų“, – kalbėjo Loreta.

Susitikimas: H. Daktaras ir R. Ganusauskas, tolumoje – D. Ganusauskas – Mongoliukas. (Dailiaus Dargio archyvo nuotr.)

Bendravo iš baimės?

Mongolas turėjo jaunesnį brolį – Mongoliuko pravarde garsėjusį Deivį Ganusauską. Šis kadaise liudydamas Daktarų teismo procese Klaipėdos apygardos teisme drąsiai pareiškė: „99 proc. iš čia esančių pakliuvo vien iš baimės H. Daktarui. Egidijus Abarius irgi jo bijojo. H. Daktaras vesdavo kalendorių ir braukdavo dienas, kada E. Abarius geria, kada ne, – viską sekdavo.“

D. Ganusauskas teisme patvirtino, kad Daktarų gaujai visuomet vadovavo H. Daktaras, kuris jo broliui pavydėjęs proto ir asmeninių savybių, gebėjimo bendrauti. Mongoliukas teigė, kad brolis jo neprileidęs prie gaujos reikalų, tačiau jam teko ne kartą dalyvauti gaujos pobūviuose, taip pat restorane „Vilija“. „Į minėtą restoraną atvykdavo daug dabartinių Seimo narių, bankininkų“, – aiškino liudytojas.

Po R. Ganusausko-Mongolo dingimo Daktarų vyrai jo brolio Deivio ėmę pastebimai vengti, tačiau šis ir toliau lankėsi grupuotės narių šventėse, nesiliovė su H. Daktaru bendrauti ir sužinojęs apie brolio nužudymą. „Kas man beliko? Su Stalinu žmonės irgi bendravo, taip pat iš baimės“, – paaiškino D. Ganusauskas. Nors jis patikino nei pykčio, nei baimės H. Daktarui nebejaučiantis, į šio klausimus teismo salėje atsakinėjo neatsigręždamas.

Svajonės apie prezidentą

Net ir tapusi oficialia Mongolo žmona, Daktarų sueigose Loreta negalėjo parodyti tikrojo moteriškumo. „Rimas dažnai sakydavo: nesirenk gražiau už Ramutę. Kartą jis man norėjo padovanoti geresnį automobį, bet paskui persigalvojo sakydamas: „Aš negaliu pasirodyti geriau už H. Daktarą.“ Tada neapsikentusi jam pasakiau: „Kažkokia nesąmonė, gal tu geriau ir eik gyventi kartu su juo.“ Jis aiškino, kad jam vis priekaištaujama, kad neva paskui dingsta bendri chebros pinigai, kuriais jis esą dosniai lepina savo žmoną. Tačiau šiaip negaliu skųstis, nes jis mane tikrai lepindavo“, – prisiminė Loreta.

Atrodo, kad Mongolo našlės pradėta kova su Daktarų klanu dar kurį laiką rimtai užsitęs. Moteris santykius su H. Daktaru ir jo artimaisiais toliau žada aiškintis teismuose. „Aš nežadu nusileisti ar nuleisti rankų. Teisybė privalo būti. Pasitelkusi naujus advokatus aš ketinu iš naujo atnaujinti net tris bylas: dėl mūsų šeimos namo užgrobimo, dėl Rimuko (Loretos ir Mongolo bendro sūnaus) tėvo maitintojo nužudymo, dėl jo paskleisto šmeižto apie mane viešojoje erdvėje, – kalbėjo Loreta. – Rimantas svajojo, kad mūsų sūnus būtų toks pats stiprus, valdingas ir kad būtų išrinktas Lietuvos prezidentu. Kažkodėl daugelis žurnalistų neteisingai interpretavo šitą Mongolo svajonę – dažnas anuomet rašė,  neva Rimas norėjo, kad Elvis taptų prezidentu. Tačiau nieko panašaus. Gaila man Rimo sūnaus Elvio iš pirmosios santuokos, nes jis nusekė tėvo pėdomis – turėjo rimtų bėdų dėl narkotikų.“

Prabilo: L. Ganusauskienė duoda parodymus Daktarų byloje. (Dailiaus Dargio archyvo nuotr.)

Į sueigas – su žmona

1997-ųjų sausio 26 d. Kaune, Lampėdžiuose, ant Nemuno kranto, buvo rastas maždaug 30 metų vyro lavonas su smurto žymėmis. Pagal nuotrauką, paskelbtą tuomet viename pagrindinių miesto dienraščių, Irena Borchertienė atpažino savo sūnų, 1964 m. gimusį Robertą Borchertą.

Tam tikruose sluoksniuose jis buvo žinomas Karabaso pravarde. Tačiau jo vaidmuo ir svarba Kauno nusikaltėlių pasaulyje buvo pateikiama prieštaringai. Šių eilučių autoriui pavyko surinkti liudijimų iš dviejų artimiausių R. Borcherto aplinkos moterų – motinos ir sutuoktinės Janinos Borchertienės. Remiantis šiais liudijimais, pavyko išsiaiškinti, kokią vietą R. Borchertas užėmė senosios Kauno mafijos žemėlapyje ir kokia galėjo būti jo tikroji žūties priežastis.

Tik praėjus daugeliui metų, 6 tūkst. litų civilinį ieškinį Karabaso žudikams, kurie buvo atskleisti narpliojant teismuose senosios Daktarų gvardijos vyrų nusikaltimus, pateikusi J. Borchertienė sakė, kad tais laikais Kauno gangsteriai vengdavo į susitikimus, kuriuose vykdavo banditų veiklos aptarimai, važiuoti drauge su savo antrosiomis pusėmis. Juk šiame pasaulyje nebuvo įprasta netgi tai, kad moteris pamatytų vienoje vietoje susirinkusius draugus, kurie gali būti siejami su kriminaline veikla. Tačiau Karabasas to nepaisė ir kartais į nusikaltėlių sueigas atvažiuodavo ne vienas, o lydimas žmonos ir vaiko.

„Aš pati esu ne kartą buvusi kartu su vyru Robertu vadinamame obščiage (gaujų atstovų susirinkime, kuriame buvo aptariami nusikaltėlių bendrų pinigų reikalai), kur susirinkdavo Kauno nusikalstamo pasaulio grupuočių lyderiai ir pavieniai nariai, – prisiminė Karabaso sutuoktinė J. Borchertienė. – Tokie obščiagai vykdavo Lampėdžiuose, prie upės esančioje futbolo aikštėje, „Inkaro“ gamyklos sporto klube arba restorano „Villula“ (neretai vadinamo ir „Vilija“) patalpose esančiame Daktarų gaujos biure. Obščiage Robertas kalbėdavosi su kitais vaikinais, o aš su vaiku eidavau pasivaikščioti, kad neklausyčiau, apie ką kalbama. Vėliau Robertas man pasakė, kad jam kažkas iš vaikinų priekaištavo, jog mane su vaiku atsiveža į susirinkimus, ir jis daugiau manęs į tokius renginius nesivežė.“

Vieta: J. Borchertienė Kauno Lampėdžiuose, kur buvo rastas nužudytas Karabasas. (Dailiaus Dargio archyvo nuotr.)

Jautėsi skolingas

Kaip teigė Karabaso našlė J. Borchertienė, praeityje keletą kartų jos vyrą ir jo draugus iš policijos išpirko ne kas kitas, o pats R. Ganusauskas. Tačiau kartais tam buvo naudojami ir Karabaso grupuotės obščiago pinigai.

Karabaso našlė neslėpė, kad, pradėjęs artimiau bendrauti su Mongolo pravarde pagarsėjusiu R. Ganusausku, pradėjo vartoti narkotikus – džefą. „Robertas jautėsi skolingas Mongolui dėl to, kad šis jį parėmė finansiškai išėjus iš zonos. Taip pat jį išpirkdavo, kai įkliūdavo policijai, – prisiminė J. Borchertienė. – Būtent tada Robertas tapo Mongolo padėjėju, kartu su juo važiuodavo į objektų privatizavimo konkursus. Tais metais Mongolas kontroliavo privatizavimo procesus. Be to, jie vis dažniau ėmė kartu vartoti narkotikus.“

1993 m. pabaigoje R. Borchertas-Karabasas pradėjo konfliktuoti su H. Daktaro vadovaujamos gaujos vyrais ir jautė nuolatinį pavojų.

„Tada jis kartu su kitais vilijampoliečiais pradėjo saugoti Mongolą išnuomotame konspiraciniame bute, nuosavame name Vilijampolėje, Žagarės gatvėje, – dėstė J. Borchertienė. – Robertas tuo metu nuolat nešiojosi automatą (tiksliai nežinau, kokį, nes apie ginklus nesigaudau). Jis saugojosi ir buvo paranoikas. Tuo metu aš net nežinojau, nuo ko konkrečiai buvo saugomas Mongolas ir kas ketino jį nužudyti.“

Buvusi Karabaso žmona minėjo, kad R. Borchertas visąlaik būdavo su Mongolu minėtame konspiraciniame būste. Ten jie nuolat svaiginosi ir kvaišalais.

O kas man beliko? Su Stalinu žmonės irgi bendravo, taip pat iš baimės.

Ištikimai saugojo

Karabasas vis dažniau negrįždavo namo. Jis žmonai pasakodavo tik tiek, kad jie saugo Mongolą. „Todėl mūsų santykiai su R. Borchertu ilgam pašlijo ir mes pradėjome gyventi atskirai. Aš vis bandžiau susigrąžinti Robertą į šeimą, mėginau įkalbėti grįžti namo, – praėjus daugeliui metų prisiminė Janina. – 1993 m. gruodžio 24-ąją, Kūčių vakarą, aš buvau nuvykusi į vyro draugų ofisą ieškoti Roberto ir pamačiau jo automobilį prie namo. Tačiau į vidų nėjau, paskambinau telefonu. Atsiliepė Mongolas ir aš piktai su juo kalbėjausi, kad mano vyras sėdi tame name ir nepareina namo net Kūčioms ir Kalėdoms.“

Kaip teigė J. Borchertienė, Karabasas į namus sugrįžo tiktai po Kalėdų. Sugrįžęs vyras atrodė sutrikęs ir pamišęs. „Būdamas namuose, girdint mano mamai, jis pasakė, kad jau nėra Mongolo, ir labai verkė, sielojosi, – prisimindama kalbėjo Janina. – Robertas dar pasakė: „Mes su Aivaru nieko negalėjome padaryti, nes jie įlipo pro balkoną, sudaužė, sumušė ir peršovė R. Ganusauską ir su visais stiklais jį išsitempė. Aš supratau iš vyro kalbos, kad Mongolas nužudytas. Tačiau Robertas nesakė, kas tai padarė, ir neminėjo pavardžių asmenų, kurie R. Ganusauską sumušė, peršovė, o galiausiai išsivedė iš to namo.“

Moteris teigė, kad tomis dienomis susipažino su R. Ganusausko žmona Loreta. Nors R. Borchertas sutuoktinei draudė bendrauti su Mongolo žmona, jos palaikė draugiškus ryšius, artimiau pradėjo bendrauti, kai Kaune pasklido žinios apie paslaptingą Mongolo dingimą.

J. Borchertienė neiškentusi papasakojo L. Ganusauskienei, kad jos vyras pagrobtas ir išvežtas: „Loreta tikėjo, kad jis išvažiavęs į užsienį. Manė, kad jis ją paliko. Vaikščiojo pas būrėjas. Atsibodo, todėl pasakiau, kad jos vyro nebėra. Aš Loretai pažodžiui papasakojau, ką man apie šį įvykį buvo sakęs Robertas.“

Prokurorai – vangūs

Vienas rimtas informacijos šaltinis, turintis ryšių su senosios Vilijampolės gvardijos atstovais, teigė, jog mažai tikėtina, kad Karabasas žuvo dėl to, kad stojo skersai kelio Henytei: R. Borcherto ir H. Daktaro keliai esą susikirtę labai nedaug.

„Kitas dalykas, kad Karabasas per daug žinojo ir per daug kalbėjo, bet reikalas liečia ne Mongolą“, – teigė minėtas šaltinis.

Tik radus R. Borcherto lavoną, 1997 m. sausio 26 d., Kauno miesto apylinkės prokuratūra pradėjo tirti Karabaso nužudymo bylą, tačiau po metų tyrimas buvo sustabdytas dėl įkalčių stokos.

Nusikaltimas: Karabaso nužudymo vieta. (Dailiaus Dargio archyvo nuotr.)

Keisčiausia, kad tuomečiai Kauno prokurorai ėmėsi netikėtų veiksmų. Netgi sielvartaujanti našlė buvo įtarta savo vyro nužudymu. Ji vieną parą praleido policijos nuovadoje. Nuo to laiko ji nebepasitiki teisėsauga. I. Borchertienė vėliau, liudydama Daktarų teisme, viešai pasakojo girdėjusi, kaip į policiją atėjusiam jos ieškoti tėvui pareigūnai pasakė, kad jos ten nėra: „Netikėjau aš policija, neturėjau kam skųstis.“

Ne vienus metus Kauno prokurorai nebuvo linkę viešai kalbėti apie bet kokias su R. Borcherto nužudymu susijusias aplinkybes. Iš pradžių bylą tyręs tuometis prokuroras Linas B. vengė net pasakyti žurnalistams, ar R. Borchertas buvo realiai susijęs su Daktarų grupuote.

Ne vienus metus daugelis R. Borcherto aplinkos žmonių buvo tvirtai įsitikinę, kad taip niekada ir nebus išaiškinti tikrieji Karabaso žudikai ir jo mirties paslaptis. Tačiau, praėjus beveik dešimtmečiui nuo to kraupaus vakaro, 2007–2008 m., Vilniuje įsikūrę Kriminalinės policijos biuro kriminalistai nutarė imtis senų ir iki tol neišaiškintų Daktarų gaujos nusikaltimų, taigi Karabaso nužudymas buvo prisimintas iš naujo.

Liudijo: buvęs Daktarų smogikas V. Silvestravičius (dešinėje) kriminalistams atskleidžia Karabaso egzekucijos aplinkybes. (Dailiaus Dargio archyvo nuotr.)

Šiandien labiausiai tikėtina versija, kad Karabasą norėta visiems laikams nutildyti dėl to, kad šis asmuo, pagarsėjęs itin didele priklausomybe nuo džefo, vieną dieną dėl dozės nepradėtų aplinkiniams dėstyti tikrųjų Mongolo dingimo aplinkybių.

Sulaukė itin didelio populiarumo

Jau trečią kartą perleidžiamoje D. Dargio knygoje „Juodosios mafijos našlės“ atvirais pasakojimais dalijasi ne tik buvusių Kauno mafijos vadeivų, bet ir nuo jų kritusių verslininkų, jų vairuotojų našlės.

Per keturiolikos metų trunkančią rašytojo karjerą D. Dargis išleido net dešimt knygų. Didžiausio skaitytojų susidomėjimo sulaukė jo knygos „Tikroji Daktarų istorija“ (2010, 2019 m.) ir „Kriminalinė Agurkinių odisėja“ (2018 m.). Debiutinė jo knyga apie Daktarus iki šiol parduota daugiau nei 160 tūkst. egzempliorių tiražu. Tai vienas didžiausių pardavimų skaičių Lietuvos knygų rinkoje.

Tačiau D. Dargio knygų skaitytojai kaskart ypač pageidauja istorijos apie mafijos našles, tad šiemet vėl nutarta ją perleisti.

Nuo gegužės 20 d. knygą „Juodosios mafijas našlės“ bus galima įsigyti interneto knygynuose Dailiausknygos.lt ir Knygos.lt, kiek vėliau – šalies knygynuose ir prekybos centruose.