Globėjų šeima nuteista už pedofiliją: buvusių globotinių pasakojimai kelia šiurpą

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Gražinos ir Vidanto Grigaliūnų šeimynoje užaugo apie 50 vaikų. Kai pradėjo tyrimą dėl seksualinės prievartos, čia jų buvo vienuolika. Apie šokiruojančią patirtį prabilo buvusios globotinės.

Ryžosi ne iš karto

Vasarį Lietuvos apeliacinis teismas nagrinės ne vieną apdovanojimą ir pagyrimą pelniusių globėjų Grigaliūnų skundą dėl Panevėžio apygardos teismo sprendimo, kuriuo šeimos tėvas pripažintas kaltu dėl mažamečių ir nepilnamečių globotinių žaginimo ir prievartavimo.

„Niekada neišdrįsiu papasakoti, kokiame košmare gyvenau vaikystėje būdama pas globėjus ir vaikų namuose“, – įstringa vienos iš nukentėjusiųjų žodžiai.

Negyjanti skausmo žaizda, gyvenimo nepilnavertiškumas, kasdien grįžtantys vaikystės patirčių košmarai ėmė veržtis su kaupu tik palikus garsių globėjų namus. Drąsa prabilti apie patirtą kančią atėjo toli gražu ne iš karto. Psichologinės pagalbos paieška ir praregėjimas paskatino netylėti.

Niekada neišdrįsiu papasakoti, kokiame košmare gyvenau vaikystėje.

Neturėtų stebinti tai, kad dėl patirtos prievartos į teisėsaugą kreiptasi ne iš karto. Dažnu atveju vaikai linkę save kaltinti dėl to, kas jiems nutinka. Supratimas apie nusikaltimą ateina ne iš karto.

Šešios mergaitės laikotarpiu nuo 2009 iki 2016 m. sistemingai buvo žaginamos ir prievartaujamos. Kaip rašoma teismo sprendime, „tiksliai nenustatytą kartą skaičių, bet ne mažiau kaip kartą per mėnesį, lytiškai santykiavo, t. y. išžagino. Šeimos tėvas V. Grigaliūnas teisme neigė jam pareikštus kaltinimus ir tvirtino, kad mergaitės siekia pasipelnyti.“

Tačiau tokie argumentai teismo neįtikino dar ir dėl to, kad, pirmą kartą apklausiamas, V. Grigaliūnas prisipažino smagindavęsis, tik aiškino esą tai daręs su globotinių sutikimu. Nepilnamečių ir mažamečių globotinių sutikimo pakako septintą dešimtį perkopusiam globėjui.

G. Grigaliūnienė teismui aiškino, kad globotinės esą susimokė kalbėti netiesą. Tokių situacijų, kai globotinės aiškino, kad „tavo senis man kelnes movė“, o G. Grigaliūnienė už tai „senį išvadino durniumi ir užvažiavo per kuprą“, moteris teisme nė neprisiminė. Ką jau kalbėti, kad globotinių skundus apie vyro žaidimus G. Grigaliūnienė priimdavo išvadindama psichine ligone.

Panevėžio teismas už globotinių išžaginimą ir prievartavimą V. Grigaliūnui skyrė šešerių metų laisvės atėmimo bausmę. G.Grigaliūnienei teismas skyrė laisvės apribojimą devyniems mėnesiams, taip pat per keturis mėnesius nuo sprendimo įsigaliojimo atsiprašyti nukentėjusiųjų.

Drąsa: šešių Grigaliūnų šeimynoje augusių mergaičių parodymais buvo paremtas kaltinamasis aktas pedofilija. (Asociatyvi J. Kalinsko / BNS nuotr.)

Kasdienė baimė

„Kauno diena“ paanalizavo nukentėjusiųjų parodymus, atskleidžiančius, kas dėjosi vos ne pavyzdinėje laikytoje šeimynoje.

Buvo naktis, kai V. Grigaliūnas, įslinko į vienos iš nukentėjusiųjų kambarį. Mergaitė miegojo, bet pajuto, kai V.Grigaliūnas atsigulė į jos lovą, ėmė liesti, graibyti. Jautė, kad jis maunasi kelnes. Ji stūmė globėją nuo savęs, tačiau jis tęsė savo veiksmus, o viską baigęs apsimovė kelnes ir išėjo. Apimta baimės ir gėdos mergaitė nesišaukė pagalbos.

Tai buvo pirmas, bet ne paskutinis kartas. Sunku įsivaizduoti, kas dėjosi mergaičių galvose, kad jos ryžosi tapti prievartos akto liudytojomis. Būtent – savo noru, pasislėpus, stebėti V. Grigaliūno prievartą kitos atžvilgiu.

Jis sakydavo globotinėms, kad jūs esate durnelės, niekam nereikalingos ir jumis niekas nepatikės. Panašiai kalbėjo ir G. Grigaliūnienė. Greičiausiai taip ėmė galvoti ir pačios nukentėjusiosios: kas patikės durnelėmis – galima nujausti, kad tokie epitetai nuolat skambėjo, tad nenuostabu, kad pačios ir patikėjo tokios esančios ir apie patiriamą prievartą kartkartėmis atvykstantiems Vaiko teisių apsaugos tarnybos (VTAT) specialistams neprasitarė.

Nukentėjusiųjų pasakojimu, draudžiamiems žaidimams su vaikais V. Grigaliūnas rinkosi jam patogias vietas – traktorių, garažą, poilsio kambarį, tvartą su šienu. Baimė buvo nuolatinis nukentėjusiųjų palydovas, kol jos gyveno Grigaliūnų šeimoje. Į bylą pateko mergaičių pasakojimai apie tai, kaip jos bijodavusios užmigti, kad senis neišprievartautų.

Teismui nukentėjusiosios pasakojo, kad apie V. Grigaliūno priekabiavimus globėjai sakė ne mažiau kaip dešimt kartų, tačiau būdavo išvadinamos psichinėmis ligonėmis, o tai pakirpdavo ir taip surištus sparnus.

G. Grigaliūnienė žinojo apie sutuoktinio naudojamą seksualinę prievartą ir nieko nedarė. Teismo vertinimu, tuo ji šiurkščiai pažeidė vaiko poreikį būti pastebėtam ir mylimam, nereagavo į vaiką traumuojančią situaciją, nesiėmė jokių priemonių nutraukti sistemingus, nusikalstamus sutuoktinio veiksmus. Demonstravo priešiškumą seksualinę prievartą patiriančioms mergaitėms, kaltino jas dėl patiriamos seksualinės prievartos, įžeidinėjo, vadino menkinančiais vardais „padla“, „kūtvela“, „psichine ligone“.

Naktimis vogdavo maistą

Ši tragiška byla atskleidė ir kitų neigiamų niuansų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu ir Gerumo žvaigžde apdovanotos šeimynos motinos G. Grigaliūnienės namuose.

Nieko stebėtino ar gėdingo, kad sunkiai finansiškai gyvenančios šeimos yra remiamos labdaros ar kitų organizacijų. Šeimos aprūpinamos būtiniausiais maisto produktais, drabužiais, avalyne, buičiai reikalingais daiktais.

Nieko stebėtino, kad Grigaliūnų globojami vaikai taip pat sulaukdavo paramos. Tačiau čia gyvenantys vaikai žinojo tik tiek, kad drabužiai imami iš rūsio – ten globėja laikė šeimai skirtą paramą. Daugelis ir užaugo nežinodami, kad jiems gali būti nupirkta naujų drabužių parduotuvėje. Paaiškėjo, kad vaikai neturi supratimo apie socialinius, ekonominius, finansinius dalykus.

Pasirodo, nebūtinai visiems vaikams buvo leidžiama miegoti lovose. Nors lovos buvo, tačiau motinos nurodymu tekdavo gultis ant grindų. Nukentėjusios pasitiesdavo turimus drabužius – vis minkščiau šonams bus. Tačiau koks tas miegas, kai gurgia alkanas pilvas.

Nukentėjusios naktimis nemiegodavo ne tik iš baimės būti išprievartautoms V. Grigaliūno. Naktis buvo ir neblogas metas užkąsti. Taip, nukentėjusiosios atviravo – naktimis eidavo vogti maisto, nes šaldytuvas nebuvo rakinamas.

Dienos meniu vertas atskiro dėmesio – sumuštiniai ir sausi pusryčiai. Taip pakaitomis, pasakojo nukentėjusiosios, valgydamos vieną arba kitą patiekalą, pratempdavo dieną, o sulaukusios nakties tyliai kažką pasivogdavo iš šaldytuvo. Nors kiti Grigaliūnų šeimynoje augę vaikai teisme liudijo apie pasakišką gyvenimą šioje šeimynoje, tikrovė tapo ne tokia spalvinga, kai, pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl galimų seksualinių nusikaltimų, vaikai iš Grigaliūnų namų buvo pervežti į vaikų globos namus.

Neturėjo šepetėlių

Šioje pedofilijos istorijoje iš pirmo žvilgsnio dviprasmiškai nuteikia kitų Grigaliūnų šeimynoje augusių mergaičių ir berniukų liudijimai, kurie panašesni į tuos užkabintus ordinus ir žvaigždes. Pastarųjų pasakojimuose Grigaliūnai vadinami mama ir tėčiu, pasakojami kasdieniai buities epizodai mažai kuo skiriasi nuo gyvenimo biologinėje šeimoje, išskyrus, žinoma, tai, kad Grigaliūnų namuose visada augo daug vaikų. Kai kurie pasakoja, kad, sulaukę pilnametystės ir išėję gyventi savarankiškai, vis dar aplanko juos užauginusius globėjus.

Vaikų prisiminimuose – mamos G. Grigaliūnienės gamintas maistas, namų ruošos epizodai, kuriuose kiekvienas žinojo savo darbus ir pareigas. Išskirtinis momentas, kad visi apklaustieji apie nukentėjusiosiomis pripažintas mergaites atsiliepė arba ne itin palankiai, arba išvis neturėjo ką pasakyti.

Kai prasidėjo ikiteisminis tyrimas dėl galimai seksualinių nusikaltimų prieš vaikus, visi tuo metu vienuolika pas Grigaliūnus gyvenusių vaikų buvo perkelti į vaikų globos namus. Vaikai atvažiavo neturėdami elementarių higienos priemonių, net dantų šepetėlių, drabužių. Vaikų namų direktorė pastebėjo, kad tik atvykę į globos namus vaikai daugiau kalbėjo, vėliau ėmė jaustis Grigaliūnų palaikymo komandos įtaka ir vaikai užsidarė.

Vis dėlto į akis krito jau minėti mitybos įpročiai. Susidarė įspūdis, kad mėgstamiausias vaikų maistas yra batonas, sviestas, arbata, sumuštinis, šaldyti koldūnai. Tradicinių patiekalų pavadinimų vaikai net nežinojo. Vaikų globos namų darbuotojai girdėdavo paslapčia vaikus vienas kitą kviečiant valgyti čia pagaminto maisto, nes jis skanus.

Vaikų finansinis raštingumas buvo itin menkas, nors kai kuriems jau buvo septyniolika metų. Visi jie įsivaizdavo, kad gyvena iš mamos pensijos. Jie turėjo banko korteles, tačiau jos buvo pas G. Grigaliūnienę. Moteris jų taip ir neatidavė, o darbuotojams ėmus rūpintis vaikams padaryti naujas korteles vaikai buvo Grigaliūnų giminių nuteikti nepasirašyti jokių dokumentų.

Nors procesas užtruko, korteles vis dėlto pavyko pagaminti. Tada laukė kitas netikėtumas – per tris mėnesius, kai vaikai jau gyveno globos namuose, kortelėse tebuvo likę 10–11 eurų, tik poros vaikų kortelėse buvo 60 eurų. Vaikų globos namų vadovė neabejojo, kad vaikų sąskaitose susikaupę pinigai buvo paimti.

Patvirtino nuteikinėjimą

Prieštaringus nukentėjusiųjų ir kitų Grigaliūnų globotinių pasakojimus iš dalies paaiškino vaikų globos namų direktorės pastebėjimai dėl galimo vaikų nuteikinėjimo. Tai patvirtino ir policijos pareigūnės pastebėjimai per kratą Grigaliūnų namuose.

„Kratos metu buvo baugi aplinka, G. Grigaliūnienė pasirodė valdinga. Kaip pareigūnė, visą laiką jautė pažeminimą. Buvo provokuojanti situacija, G. Grigaliūnienė vaikams sakė, kad jai uždės antrankius, kad išveš jų mamą. Buvo daroma įtaka neįgaliems vaikams, reikalauta dabar pat apklausti vaikus, minėjo parodymus jau apklaustų G. Grigaliūnienės auklėtinių“, – teigiama į bylą įsegtuose pareigūnės parodymuose.

Tikrai nemanau, kad tokio amžiaus veikėjas prabudo vieną rytą ir nusprendė, kad jį seksualiai jaudina mažametės. Ir štai vyrukas, kuris neabejotinai jaučia liguistą potraukį vaikams, tampa globėju!

Kratos metu pareigūnė suprato, kad šeimynoje buvo viešinami liudytojų parodymai ir vaikams buvo liepiama kartoti tai, ką sako globėjai. Dėl patirto spaudimo pareigūnei teko rašyti tarnybinį pranešimą. Be to, vaikų akivaizdoje buvo žeminamos tarnybos – vaiko teisės ir policija.

Beje, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovų pastebėjimai apie Grigaliūnų šeimyną ir globojamus vaikus taip pat įdėti į bylą. Specialistų aktai, surašyti po apsilankymų Grigaliūnų šeimynoje paprastai kartą ar du kartus per metus ir tik tais atvejais, kai būdavo laikinai apgyvendinamas vaikas, dažniau, piešė kone idealų paveikslą – vaikai saugūs, santykiai su globėjais geri, problemų dėl rūpybos nėra, specialistų pagalba nereikalinga.

Tačiau nukentėjusiosios atskleidė, kad prieš iš anksto sutartus vaiko teisių apsaugos specialistų vizitus visi globotiniai tris dienas iki atvykimo šveisdavo ir tvarkydavo namus.

Anot nukentėjusiųjų, žurnalistai šeimynoje lankydavosi dažniau nei VTAT pareigūnai. Šie pareigūnai „atveždavo vaiką, apsisukdavo ir išvažiuodavo, nepasidomėję, kaip sekasi gyventi.“

Nukentėjusiosios neslėpė, kad apie seksualinį išnaudojimą VTAT pareigūnams bijodavo prasitarti, kad nepalaikytų beprotėmis. Tad vaikų gynėjai teisme ramiai nurodė, kad vaikai dėl seksualinio išnaudojimo nesiskundė.


Komentarai

Kristina Mišinienė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė

Per savo daugiau negu 20 metų darbo praktiką nesu mačiusi tokio prabilusių aukų persekiojimo, jų menkinimo, tokios lavinos šmeižto ir patyčių jų atžvilgiu. Kas tada turėjo dėtis tuose „šiltuose“ namuose, kai tempiamos dieną ar naktį į rūsį mergaitės neturėjo jokio užtarimo ar palaikymo, visi „popierinių“ tikrintojų vizitai apsiribodavo kavutės gėrimu salone su globėja.

Kam vaikai galėjo pasisakyti? Tos pačios vietinės VTAT darbuotojos tiek ataskaitose, tiek teisme nerausdamos tvirtino, kad „mergaitės buvo mylimos, saugios, augo doros, dėkingos globėjams“. Miesto vaikų psichiatrė, ir šiandien besiverčianti paklausia praktika, buvusi pagrindinė tablečių „tiekėja“ maištaujantiems, norintiems netylėti prievartaujamiems vaikams, ramiai liudijo, kad „seksualinę prievartą patiriantys vaikai ne visada atsiskleidžia, dalis jų taip ir lieka su šiuo išgyvenimu savyje“.

Baisu: K. Mišinienė teigė, kad per savo daugiau negu 20 metų darbo praktiką nėra mačiusi tokio aukų persekiojimo, menkinimo, tokios lavinos šmeižto ir jų patyčių. (J. Elinsko / BNS nuotr.)

Taip, kalbame apie patį juodžiausią scenarijų, beje, visomis prasmėmis. Šio konkretaus atpažinto nusikaltimo metu prievartautojas buvo įkopęs į septintą dešimtį. Tikrai nemanau, kad tokio amžiaus veikėjas prabudo vieną rytą ir nusprendė, kad jį seksualiai jaudina mažametės. Ir štai vyrukas, kuris neabejotinai jaučia liguistą potraukį vaikams, tampa globėju! Dar daugiau, jo žmona užmerkia akis prieš šį vyro „pomėgį“, matome, kaip aršiai ji reaguodavo, jeigu aukos bandydavo pasiskųsti jai, kokią patyčių, net smūgių krušą jos tuoj pat užsitraukdavo. Ar tokia situacija nėra kiekvieno pedofilo svajonė?

Kita šios svajonės sudedamoji dalis buvo ir tebėra neįtikėtinas aplinkos palaikymas. Teneįsižeidžia vietinės organizacijos –  vaikų gynimo, moterų pagalbos  –  bet tie svarstymai apie „melages aukas“, pasakymai „tas senukas yra angelas, aš jį pažįstu“ verčia abejoti tokių pareiškėjų profesionalumu, sąžiningumu, gebėjimu atpažinti smurtą prieš vaikus.

Mes, nevyriausybinės organizacijos, be jokių papildomų lėšų, žmogiškųjų resursų, samdėme šioje byloje stiprų advokatą, aukoms teikėme socialinę, psichologinę pagalbą, tebedirbame su jomis ir iki šiol. Valstybė atmeta mūsų pasiūlymus dėl Seksualinių nusikaltėlių registro, aiškina tai būsiant pertekline priemone. Gerai, jei yra kitų būdų, kaip tokius prisiekusius pedofilus, kaip šios bylos veikėjas, sukontroliuoti, atgrasyti nuo jų geismų realizavimo, – laukiame jų.

Vaikas globos sistemoje yra labai pažeidžiamas. Jis neturi, kur trauktis, net jei su juo yra blogai elgiamasi, jis jau puikiai žino suaugusiųjų išdavystės kainą, supranta, kad šių veiksmai ir žodžiai ne visada sutampa, tačiau, ištikus bėdai, suaugusieji gali labai greitai susivienyti prieš jį, vaiką.

Tokios liūdnos pamokos, kurias iš šios baisios bylos išsinešė nukentėjusios mergaitės. Prireiks ilgų metų, gal net viso gyvenimo, kad grįžtų pasitikėjimas aplinkiniais, valstybe.


Žaneta Ginaitė, Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja

Šiuo metu Lietuvoje yra daugiau kaip keturi tūkstančiai globėjų, kurie šilumą, rūpestį ir meilę dovanoja be tėvų globos likusiems vaikams. Tai didžiulio ryžto ir pašaukimo turinti misija, į kurią sudedami šilčiausi žmogaus jausmai ir begalinė kantrybė.

Siekiant užtikrinti, kad globėjais taptų tik geriausių ketinimų turintys žmonės, jiems organizuojami specialūs mokymai, vertinamas žmonių pasirengimas ir motyvacija tapti globėjais. Šalyje veikiančių globos centrų atestuoti darbuotojai taip pat tikrina, ar būsimi globėjai nėra teisti už tam tikrus nusikaltimus. Globėjų atranką ir vertinimą organizuojantys specialistai atsakingai vertina kiekvieną būsimą globėją, jo asmenines savybes ir siekia užtikrinti, kad vaikai būtų patikėti tik galintiems tinkamai jais pasirūpinti žmonėms.

Bent kartą per metus globojamus vaikus aplanko vaiko teisių gynėjai, jie bendrauja su vaiku, globėjais, vertina vaiko gyvenimo sąlygas. Svarbu suprasti, kad vaiko teisių gynėjai neatlieka apklausos, o bendrauja su vaiku, globėjais, juos išklauso. Jeigu tokio susitikimo metu paaiškėja, kad globėjams reikia pagalbos, vaiko teisių gynėjai apie tai informuoja pagalbą globėjų šeimai teikiantį globos centrą.

Siekiant, kad vaiko teisių pažeidimų, ypač nusikaltimų prieš vaikus, būtų kuo mažiau, labai svarbus ir pokytis visuomenėje. Tad kiekvienam iš mūsų vertėtų būti atidesniam aplinkiniams, mokytis atpažinti ženklus, išduodančius, kad vaikas galimai patiria smurtą.

Seksualinis smurtas yra vienas iš labiausiai vaiką žalojančių suaugusiojo veiksmų ir smurto formų, kuri sunkiausiai atpažįstama. Dėl masto, pasekmių ir dėl to, kad dažniausiai smurtautojas yra artimas vaikui žmogus, seksualinis smurtas prieš vaikus kelia didelį nerimą.

Jei vaikas tapo uždaras, jam sunku sėdėti, staiga ima ypač domėtis seksualinėmis temomis, šia tema žino daugiau, nei reikia jo amžiui, akivaizdžiai seksualizuotai elgiasi su kitais vaikais ar suaugusiaisiais – tai ženklai, kad vaikas galimai patiria seksualinį smurtą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, ką vaikas kalba, kartais svarbu pastebėti, ko vaikas nekalba. Įvairius patirto seksualinio smurto ženklus galima pamatyti per piešinius, rašinėlius, kartais vaikas gali sakyti, kad taip buvo jo draugui, nors iš tiesų taip nutiko jam. Jeigu vaikas, jo elgesys pasikeitė, labai svarbu aiškintis, kodėl taip nutiko, ir stebėti, ar nėra kitų ženklų, kurie bylotų apie patirtą seksualinį smurtą.

Svarbu, kad vaikui atidūs būtų jo aplinkoje esantys žmonės – šeimos nariai, mokytojai, medikai, socialiniai darbuotojai ir kt. Kilus klausimų, kviečiame pasikonsultuoti su vaiko teisių gynėjais nemokamu tel. 8 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje Vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių lauke. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą skyriaus interneto svetainėje arba skambinant bendruoju pagalbos numeriu 112.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Aurelija

Aurelija  portretas
Aš nesuprantu tokiu žurnalistų kurie viešina ir toliau žemina jau ir taip nukentejusia šeima.. Aš puikiai pažystu Ieva ir Egle Kaziukaitytes kurios pirmos pradėjo šį šmeižtą.. jos abi yra brolio ir sesers vaisiai Eglei nuo vaikystės pripažinta šizofrenija, o Ievai gydytojų pripažinta melagės sindromas. Kokioje valstybėje mes gyvename kad kiekvienas psichinis ligonis gali apšmeižti nekaltus žmones. Kad teismas nupirktas kiekvienam kvailiui aišku.. kaip galima nuteisti žmogų be jokių įrodymų.. byloje nėra nei vieno įrodymo.. tik parodymai. Aš dar parašysiu apie tai FB Aš nebijau sakyti tiesos.

\\\\\.../////

\\\\\...///// portretas
Iškart.

Ir teismas iskrypes??

Ir teismas iskrypes?? portretas
Iskrypeliams liepe atsiprasyti auku.ar tai jiems palengves???
VISI KOMENTARAI 100
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių