Žolinė Rumšiškėse: gėlynais kvepiančios mišios, kermošius ir lietuviškos tradicijos

Daugeliui Žolinė iš vaikystės taip ir liko susijusi su gėlėmis, žolynais, jų kvapais. Rumšiškių buities muziejaus miestelio Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje per mišias tvyrojo, regis iki alpulio aitrus, įvairių žolynų kvapas, neišvengiamai gražinantis tuos vaikystės prisiminimus.

Žolynų puokštę Lietuvoje galima pripažinti kaip vieną išskirtinių šios šventės bruožų. Ką simbolizuoja per Žolinę bažnyčioje šventinamos puokštės? Etnologų aiškinimu, savo sandara jos simbolizuoja gyvenimo, pasaulio pilnatvę. Jose – visas vasaros derlius.

Jose dera darželio gėlės, vaistinės bei maistinės žolės:diemedžio šakelė ar pelyno stiebas, medetkos, jurginai, mirtos, nasturtos, kraujažolės, šlamučiai, rugiagėlės, ramunės, dobilai, ir kitos lauko gėlės bei rugiai, avižos. Joje rasdavo vietą net daržo gėrybės – burokai, morkos, ilgesniu kotu nuskinta kopūsto gūžė. Su ja nuėjęs į bažnyčią padėkoji už darbus, kurie jau atlikti ir kurie dar laukia.

Krikščioniškos Žolinės tradicijos kylą Dievo motinos ėmimo dangun. Mirus Dievo Motinai Mergelei Marijai jos kūnas buvo palaidotas uolos nišoje, užritintoje akmeniu, kaip Jeruzalėje buvo tuo laikotarpiu įprasta. Po kelių dienų nuritinus akmenį buvo rasta tuščia kapavietė ir puokštė kvepiančių gėlių. Nuo to laiko krikščioniškoji bendruomenė tą dieną ateidavo su gėlėmis minėti Marijos mirties ir žengimo į dangų dienos.

„Žolinės - iš Pagonybės atėjusi šventė, kai garbindavo žoles. Šioje dienoje susipina ir Pagonybė, ir Krikščionybė. Žolynus šventino apsaugai, gydymui, geram kitų metų derliui. Apsaugai nuo žaibų į puokštę būtinai dėjo kietį. Mūsų čia puokštės – mažos, simbolinės, o senovėje puokštės buvo didžiulės visiems metams, kad šventinto žolyno pakaktų“, - šyptelėjo Rumšiškių liaudies buities muziejaus vyr. muziejininkė Rasa Žumbakienė.

Čia pat moteris bakstelėjo į puokštelę su morka, esą Dzūkijoje į puokštes komponuodavo ir nedidelę kopūsto galvą, tad šventę vadino Kopūstine. „Žvilgtelėkite – puokštėje krapų šakelės. Įsivaizduojate kokie bus agurkai, kai juos užraugs su šventintu krapu - tie agurkai bus šventi“, - tęsė muziejininkė.

Nauja yra gerai pamiršta sena. Žolelės grįžta į mūsų gyvenimą.

Pasak R.Žumbakienės, senovėje žmonės labai tikėjo žolyno galia, o dar šventintas žolynas tapdavo viso ko apsauga ir vaistu. Juk gydytojo kaime galėjo ir nebūti, tad gelbėjo šventinti žolynai. Pokalbį apie žolynus perkėlėme į šiandieną. Į miesto kultūrą įnikusiems žmonėms kopūstų ir morkų šventinimas  jau gali atrodyti mažų mažiausiai keistas.

Nebeaktuali atrodo ir žolynų teikiama apsauga, nes nuo perkūnijų apsišarvavome perkūnsargiais, nuo gaisrų – dūmų detektoriais. Susirgę norime akimirksniu pasveikti, kviečiame greitąją pagalbą arba lekiame į vaistinę nebepasikliaudami žolelėmis – nei užplikytomis, nei smilkytomis.

R.Žumbakienė purto galvą. „Nauja yra gerai pamiršta sena. Žolelės grįžta į mūsų gyvenimą. Sveikos gyvensenos skatintojai ragina gurkšnoti  arbatos, o ne piliulę iš vaistinės“, - muziejininkė tiki, kad žolynai niekada ir nebuvo išnykę iš lietuvių namų. Net jei ūkininkaudami nešventiname užaugintų gėrybių, tai mažus daržiukus įsigudriname įsirengti net daugiabučio balkone. Tai ir rodo lietuvių ryšį su praeitimi. Ir nors viskas nenumaldomai kinta, tačiau per amžių amžius diegtos tradicijos dar gajos ir liks gajos.

Nuo pagonybės laikų likusi Žolinė, net ir įvedus krikščionybę, sutapatinus su bažnytine švente – švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena lieka padėka už augmeniją, vasaros brandos ir artėjančio rudens susidūrimu.

Dar viena Žolinių sąlyga - būtina švęsti. Senovėje jau per Velykas giminė sutardavo pas ką rinksis švęsti Žolinių ir šiai dienai ruošdavosi visą vasarą. Tad Rumšiškių buities muziejuje susirinkę į Žolinę galėjo tapti vienos dienos giminaičiais - žaidimus žaisti, žirgais jodinėti, kermošiuje alų, midų ragauti, žolynais dalintis.