Onutė, senjorė (80 m.):

"Tai žmogiškumas, gerumas, pagalba vienas kitam, nuolankumas. Ir pats ryškiausias mano gyvenimo laikotarpis, prasidėjęs, kai man buvo aštuoniolika. Aš ir mano mokslo draugas Romas susipažinome Marijampolėje, pedagoginėje mokykloje. Abu norėjome būti mokytojais. Šiek tiek draugavome ir susituokėme. Jis visą gyvenimą man buvo labai geras. Ir su juo gyvenimas buvo labai gražus. Su Romu kartu gyvenau daugiau nei 30 metų. Deja, mano meilė jau po žeme, nors ją prisimenu iki šios akimirkos."

Onutės atmintyje visą laiką išliks jos vyro veidas.

Anilas Pokharelas, A.Stulginskio universiteto studentas nepalietis (26 m.):

"Tai laimė. Jaustis širdyje laimingam. Jei laimingas – myli, jei myli – laimingas. Ir tai nebūtinai meilė moteriai. Gali būti ir meilė draugams, artimiesiems ir daugeliui dalykų. Didžiausią laimę ir meilę tuo pačiu jutau, kai 2013 m. koledže Katmandu baigiau bakalauro studijas. Buvo labai sunku mokytis ir, kai baigiau, jutau didelę laimę ir meilę. Ir kai iš mirusiųjų "prisikėlė" mano draugas. Jis tik apsimetė, tačiau kai paaiškėjo, kad jis gyvas, buvau labai laimingas ir jutau didelę meilę."

Anilas meilę juto, kai išlaikė bakalauro egzaminus ir "prisikėlė" draugas.

Nikoleta Kacaitė, studentė (22 m.):

"Pasitikėjimas, pagarba, tarpusavio supratimas ir įvertinimas. Šeimos pavyzdys, kai tėvai ilgai gyvena kartu ir sugeba išlaikyti jausmus, šiltai minimos šeimos šventės ir visos metinės. Savo sėkmingos meilės istorijos su laiminga pabaiga dar nesulaukiau, bet, tikiu, bus. Meilė ir mano rusų mėlynasis katinas Marsas, kuris meiliai murkdamas mane pasitinka kiekvieną dieną, grįžusią po mokslų ir darbų."

Nikoletai meilė – jos tėvų pavyzdys ir mylimas katinas Marsas.

Romualdas Stavskis, bedarbis (58 m.):

"Moters gėris, grožis ir seksualumas. Liekna, aukšta, šviesi. Per visą gyvenimą meilės taip ir nesutikau. Na, gal ji buvo trumpalaikė."

Nijolė Janulevičienė, senjorė (79 m.):

"Meilė – pagrindinis gyvenimo veiksnys. Visa tai, kas yra gražu, kūryba, pasaulio grožis ir pagrindinės žmogiškosios vertybės. Meilė – procesas: dirbti, kurti meilę ir ją skleisti aplink. Jos reikia ir ji tvyro kiekvieną dieną. Darbe ir tada, kai myli vaiką, šeimą. Ir Dievą. Ryškiausiai ją jutau prieš trejus metus, kai gimė proanūkė. Tai buvo didelė didelė meilė, laimė ir džiaugsmas."

Domantas Pūras, Kanceliarinių prekių parduotuvės buhalteris (19 m.):

"Kai grįžti 3 val. nakties iš baro ir galvoji, kad geriau eitum ne namo, bet pas kažką mylimą, kur rastum šiltą prieglobstį. Ir tą jausmą dažnai jaučiu Kaune, grįždamas dažniausiai iš "Skliauto" naktį. Einu vienas ir galvoju, kad būtų nuostabu ir gera eiti pas mylimą žmogų."

Karolina Banaitytė, studentė (22 m.):

"Meilė – nuolatinis darbas, kurio pasiektas rezultatas geriausias už bet ką pasaulyje, už bet kokį atlyginimą. Tai ir pasiaukojimas, ir tarpusavio supratimas. Tai menas, tapyba ir mano katinas. Kai nutapau piešinį, kuris užpildo žmonių namus, jaučiu meilę savo rankų darbui. Didžiausią tokią meilę jutau, kai buvusi mano mokytoja jubiliejaus proga savo tėvams užsakė piešinį ir jiems tai buvo geriausia dovana. Nupiešiau du susikabinusius angelus. Tai jausmas, pakylėtas virš žemiškojo pasaulio, kai žmonės gali pabėgti nuo problemų, kasdienybės ir į ką nors atsiremti. Tuomet jutau labai didelę laimę ir meilę."

Artūras Žukauskas, "Kapinių priežiūros" darbuotojas (56 m.)

"Meilė – tai Vanda. Žmona. Prižiūri mane kaip didelį vaiką. Nuo pirmos pažinties dienos. Jai pirmas pasakiau "myliu". Tuometėje Komjaunimo mokykloje išleistuvių vakarą per šokius paėmiau ją už kojos. Ir mes jau kartu 37 metai."

Elijaus Kniežausko nuotr.