Moterį prižiūrėjo kartu gyvenęs sūnus su žmona ir anūkė. Jos kambarys buvo pirmame aukšte, nedidelis, be durų, kad būtų galima ją laisvai vežioti ratukais j lauką, tualetą ar vonią ir nuolat palaikyti su ja ryšį. Ligonė gulėdavo lovoje arba namiškiai pasodindavo ją prie stalo, priešais langą. Dažnai čia ji išsėdėdavo po kelias valandas. Jos kojos buvo ne tik paralyžiuotos, bet ir sutinusios, šaltos dėl sutrikusios kraujotakos. Rankas ji valdė gerai. Mes atidžiai apžiūrėjome ligonę, davėme patarimų ir išrašėme receptų. Baigėme darbą ir atsistojome, ruošdamiesi išeiti. Tuo metu tarpduryje pasirodė ligonės sūnus ir kažkam už mano nugaros pasakė:

– Miki, ateik!

Aš labai nustebau, nes už mano nugaros, atrodė, nieko nebuvo. Atsisukęs pamačiau, kad pasieniu ramiai ir oriai žingsniavo didelė pilka žiurkė. Ji, matyt, buvo įsitaisiusi tolimajame kambario kampe ir stebėjo, kaip mes apžiūrėjome jos šeimininkę. Todėl jos ir nepamatėme.

– Ponia Valentina! O kas gi čia? – paklausiau aš.

– Čia, daktare, visa mano paguoda! Tai mano anūkės Mikis. Jis paimtas iš laboratorijos ir gyvena pas mus. Rytais jis ateina pas mane, pasisveikina ir visą dieną guli prie mano paralyžiuotų kojų.

– Kaip tai pasisveikina?

– Aš nuleidžiu ranką, o jis nagiukais pakrapšto mano pirštus. Tai reiškia "Labas rytas!" O aš kartais jį paimu, užsikeliu ant kelių, stalo arba ant lovos. Mes draugaujame. Jis mane užjaučia. Tai nuostabus geraširdis gyvūnėlis.

– Bet jūsų kambarys ir visas namas tvarkingas ir švarus. O juk žiurkės tokios netvarkingos. Jos visur priteršia.

– Mikis gyvena narvelyje, kurio durelės visada atviros. Jis kada tik nori gali išeiti arba sugrįžti. Bet Mikis niekada ir niekur nepriteršia. Jo narvelyje yra specialus skyrius, kur jis atlieka visus gamtinius reikalus.

Mūsų ligonė buvo labai gera moteris, pagarbiai žvelgė į gyvūnų pasaulį. Ji papasakojo, kad mėgino draugauti su paukšteliais. Moteris atidarydavusi langą ir maitindavusi žvirblius ir kitus paukštukus, kurių čia daug pas ją prisirinkdavo. Tačiau jie labai priteršdavo, todėl teko šios draugystės atsisakyti. Moteriai pasisekė užmegzti draugystę su paukščiais, kai buvo išvežta vasaroti į kaimą, pas seserį. Ten buvo daug kalakučių, kurios stebėjosi, kas čia per asmenybė, kurią išveža į lauką su ratukais ir čia palieka, o ji niekur nevaikšto, tik sėdi. Įsidrąsinusios kalakutės ją priėmė į savo draugiją, ėmė kalbinti, draugiškai pešioti jos drabužius ir sagas.

Išvykome į namus nustebinti tokios žmogaus ir žiurkės draugystės. Po poros mėnesių vėl buvome iškviesti pas tą pačią ligonę. Jau telefonu mums pranešė, kad Mikis nugaišo, matyt, dėl senatvės – jam buvo dveji metai, o žiurkės paprastai tiek ir gyvena. Kai nuvykome, gyvūnėlis jau buvo palaidotas. Sklypo pakraštyje išvydome mažą kapelį, kurio galvūgalyje buvo uždėta plyta su užrašu "Mikis" ir jo kritimo data. Mikis į šiuos gerus namus pateko iš laboratorijos, kurioje jis būtų nugaišęs nuo žiaurių, dažnai beprasmiškų medicinos bandymų.

Gyvūnų parduotuvėje "Kika" išgirdau pardavėją sakant pirkėjai: "Pirkite žiurkes – tai patys protingiausi mūsų gyvūnai." Prisiminiau žymų rusų cirko artistą dresuotoją Vladimirą Durovą (1863–1934) ir jo žvėrių teatrą, kuriame žiurkės vaidindavo traukinio keleivius, mašinistą ir kitus geležinkelininkus – tai aprašyta prieškario Lietuvoje išleistoje labai įdomioje V.Durovo knygoje "Mano žvėrys".

Apie autorių

Aukščiausios kategorijos endokrinologas ir terapeutas doc. Algimantas Šimkus parašė penkias knygas. Vienoje jų, pavadintoje "Prisiminimai", gyvūnų mylėtojai ras ir ne vieną jautrią istoriją apie gyvūnus iš gydytojo praktikos. Trumputė istorija "Mikis" yra būtent iš šios knygos.

Iš nuovokiųjų žiurkių gyvenimo

Labiausiai paplitusios yra dvi žiurkių rūšys – juodosios (kitaip – laivų) ir rudosios (kitaip – pilkosios). Pastarosios yra šiek tiek tvirtesnė už juodąsias, bet abiejų ilgis gali siekti pusmetrį. Šių žiurkių didelės ausys ir akys, išsivystę ūsai, byloja apie jautrias jusles. Pilkosios (rudosios) žiurkės tėvynė – Kinija, o į Europą pateko apie XVI a. Juodoji žiurkė Lietuvoje aptinkama gerokai rečiau.

Pilkoji (rudoji) žiurkė nesunkiai išbūna iki 3 minučių po vandeniu, didžiausias žinomas jos nuplauktas atstumas – 29 km. Pilkoji žiurkė gali gerai laipioti, į viršų iššokti iki 90 cm. Pastate įsitaisiusi žiurkių porelė esant palankioms salygoms per metus gali susilaukti apie 2 000 vaikų, anūkų ir proanūkių.

Rudosios ir juodosios žiurkės – vienos didžiausių kenkėjų pasaulyje. Jos gali gyventi bemaž bet kur, ėsti – beveik viską. Daugelyje besivystančių šalių žiurkės suėda arba sunaikina nuo trečdalio iki pusės visų pasėlių. 100 pilkųjų žiurkių per metus gali suėsti beveik toną maisto.

Žiurkės niokoja namus bei turtą, perneša daugybę ligų, gali sutrikdyti elektros tiekimą ir sukelti gaisrų, pragraužusios elektros laidus.

Žmonės ir žiurkės kariauja jau tūkstančius metų, tačiau negalime jų įveikti nei jas medžiodami, nei nuodydami ar net valgydami (Nigerijoje žiurkių mėsa brangesnė už vištieną, kiaulieną ir jautieną). Maža to, žiurkių šiandien yra daugiau nei kada nors anksčiau. Jos yra vislios ir prisitaikiusios gyventi prie žmonių, smalsios, mėgstančios tyrinėti naujus dalykus ir vietas. Jos atsargios, nepuola ėsti nežinomo maisto. Kaip tik todėl su jomis kovoti labai sunku. Mokslininkų atlikti bandymai byloja, kad ypač rudosios (pilkosios) žiurkės savo nuovoka kone prilygsta primatams.

Pilkųjų žiurkių intelektas aukštesnis nei kačių ir beveik prilygsta šunų ir delfinų intelektui. Jos gyvena giminingomis bendruomenėmis, kuriose vadovauja stipriausia patelė. Šios žiurkės rūpinasi savo bendruomenės nariais, stengiasi išlaisvinti į spąstus patekusiąją. Naują maistą pirmosios ragauja žemesnę hierarchijos pakopą užimančios žiurkės, ir tik vėliau, jei šioms nenutinka nieko blogo, ėda ir kitos. Aptiktus nuodus jos rūpestingai užkasa žemėmis, kad jų neparagautų kitos giminaitės.

Parengta pagal straipsnį "Laimėjo… žiurkė!" iš žurnalo "Iliustruotasis mokslas" ir vikilab.lt.